Gruodis ir metai

Sirgom. Turbūt taip galima apibūdinti šį mėnesį. Vaikai, aš, vėl vaikai. Nepamenu, kada taip sutikom šventes, su antibiotikais, nedarbingumu ir t.t. Bet ką jau darysi, belieka tikėtis, kad visas ligas šiuose metuose ir paliksim, o kitais metais bus daugiau sveikatos, įsiklausimo, ramybės ir džiaugsmo. Nes tai vis dėlto buvo be galo sunkūs metai. Mano didesnioji padaužytė kad ir kaip dauguma abejotų įžengė į ankstyvąją paauglystę ir pradeda elgtis taip, kaip aš elgiausi kokių trylikos, nesusitvarko su daugybe jausmų, emocijų, o mes su padaužyčių tėčiu tiesiog labai labai labai pavargom... Nes vis dar neišmokstam į savo septynmetę mažylę žiūrėti kaip į beveik panelę... bet užtat su Ignėja pastaruoju metu kiek mažiau vargo nei su Silvija. ir vis dar daug smagių pastebėjimų.
Pavyzdžiui, pasakodama kaip ėmė kraują iš pirštuko pareiškė: aš nebijojau, tik žiūrėjau ir nervavausi. O ko nervavaisi? - vos sulaikydama juoką klausiu. -Nes teta pasakė, kad adatos baigėsi, tai ir galvojau kaip paims kraują...
Šiandien irgi prajuokino. Parodžiau, kad kuosa net lesyklėlės kampučius patikrina ieškodama maisto, ir pasakiau kad paprašysim tėčio įdėti maisto. O mano mažoji pamaiva net išpūtė akytes ir paklausė: O kaip tėtis įdės batono per tą paukštį? :)
Kaip ir dauguma, šiom dienom pamasčiau kokie buvo metai.
Metai,kai Silvija pabaigė darželį ir pradėjo lankyti mokyklą. Lankė ir lanko daug būrelių, abi po kelis kartus išvedė futbolininkus į aikštę ir tai laikė savaime suprantamu dalyku, kuris neturėtų niekam nuostabos kelti. ;) Dalyvavo šokių konkurse, ekskursijose šančiuose, aplankė daug muziejų, pabuvo prie jūros ir... pirmą karta visi poilsiavom užsienyje, Turkijoje. Ten Igniūtis pirmą dieną vos nepriburbuliavo mažam baseiniuke, išsidirbinėjo, bet pareiškė, kad šiemet vėl galim važiuoti į Turkiją,  nes ji ten jau apsiprato. :) Dalyvavo aviacijos šventėje, pirmą kartą apsilankė Kretingoje. Silvija pradėjo lankyti mokyklą, dalyvavo Ąžuolyno bėgime, pradėjo lankyti naujus būrelius ir sėkmingai tėvams lipa ant galvos. :) Abi. :) Tad nepaisant ligų gal ir neblogi buvo metai

Piešiniai

Jau senesnis "bajeris", gal poros mėn, bet užmačius piešinį vėl suėmė juokas. FB darželio puslapyje pamačiau piešinį, ir jei jau parašytas vardas, nekyla abejonių, kad tikrai Ignūčio.

Vakare pasidžiaugiu, kad mačiau jos piešinį, ir klausiu, ar tas baltas gale boružėlės uodega. Ignėja pažiūri į mane kaip į visisšką nesusipratėlę ir sako: Boružėlės neturi uodegų, ten užpakalis!
Ech tie menininkai... :)

Raukšlės

Prieš porą dienų ryte ruošiu Igniūtį į darželį, pasodnusi ant sofos maunu kojinytes. Ji staiga sužiūra į mane, paglosto ir klausia:
-Mamyte, o tau raukšlių neskauda?
-Ne, -sakau,- neskauda.
-O gal išsioperuok?
-Bet man tada skaudės kai operuos, ir jos mano, be jų būsiu jau ne aš.
Suraukus antakiu ji dar įdėiai apčiupinėja man veidą ir teatrališkai atsidūsta:
-Nu gerai jau, turėk tu tas savo raukšles jei jau labai nori.

Kaip gera turėti leidimą :D

Knygos

Senokai berašiau apie knygas. Nors buvo perskaitytų. O šiandien skaitėm dvi. Viena iš jų Silvijos, labai įvertinta net nepradėjus skaityti. Vien dėl to, kad pavadinime yra žodis "pradinukams". O dar žodis "enciklopedija"... Nors jei sąžiningai ir atvirai, mokykla davė vieną neigiamą dalyką: anksčiau Silvija galvodavo ir sugalvodavo. O dabar tiesiog atšauna: mes to nesimokėm. Ir to šabloniškumo gana daug lenda... Bet reikia tikėtis, čia laikinai, ir mano smalsiukas vėl taps smalsiuku. O en tinginėliu, kuris bandė išsisukti nuo namų darbųū argumentuodama, kad kai serga, mokytis nepriklauso...
Bet apie knygą.
A. Didžgalvienės ir E. Minkuvienės "Kelionė po Lietuvą. Enciklopedija pradinukams".

Silvijai tokios įdomu, o čia kaip tik pirmokams, arba bent jau jai suprantamai pasakojama kur yra Lietuva, kokie jos simboliai, prezidentai, miestai, gyvenvietės. Pati skaityt šiek tiek aptingo, bet godžiai godžiai klausė.

Igniūčiui dar nebuvo labai įdomu. Bet panelė pareiškė norą mokytis skaityti. Tik įdomu, ar ilgam to noro užteks. ;)

Eglės spalvos

Igniūčio darbo pažanga.

Aš, akip nesuprantanti meno klausiu: Igniūti, o kodėl eglė balta?
Manoji menininkė papučia lupytes ir atšauna: visokių eglių būna, negi nematai, kad taip gražiau?


Tikrai matau, kaip jau čia nematysi :)

Spalvinimo procesas. Eglė jau pakeliui :)

Spalvinimo procesas jau vyksta. Dar tik antras iš daugelio lapų, bet kiek susidomėjimo!

Idėja ir atspausdinta iš:
eglė

Vėl sniegas!

Laiko prasme po paskutinio sniego praėjo gan daug laiko. Įrašų skaičiumi-  ką tik buvo tas sniegas ir vėl yra. :) Silvijai jis tiek daug emocijų nesukėlė. Ir iš viso, ji nėra tokia emocinga. Taip, šypsojosi, braidė. O ir didesnė jau. Bet į Igniūtį buvo sunku žiūrėti nesišypsant. Aišku, pro akis praleidžiant faktą, kad atstumas iki darželio, kurį viena nueinu per kokias 6-7 min, su ja per kokių 12, šiandien užtruko iki 40 min. Bet nujaučiau, ir išėjom anksčiau. Juk reikėjo tiek pakeliui išvaikščioti, iš pėdučių padaryti širdeles, raides ir t.t. Panašiai ir atgal. Žiūrėjau ir juokiausi, kaip mano mažiulis iškėles rankas iš visų jėgų kratė prišalusį sniegą. Ir visą laiką bėgte. Juk reikia tiek daug padaryti iki namų, ir mamą sniegu apmėtyti :) Ir dar spėti su tėčiu 1,5 val ant kalniuko su rogėm pabūti.
tačiau visas Igniūčio mintis dabar užėmęs kitas dalykas - ryt ji bus jau penkiametė. :) labai svarbus ir reikšmingas įvykis. Ir žodis. :) ir dar tai, kad darželio grupėje jai ne paskutinei penki metai sueina, kad dar yra 9 dienom jaunesnis vaikas. :) Stebuklingas dalykas tas gimtadienis, tik kad kuo tolyn tuo mažiau juos švęsti norisi...
O ryt ne tik gimtadienis, bet ir ilgai Ignėjos lauktas nykštukas dovanas nešį pradeda. pradėsim puošti namus. Atsilaikiau ir dar nepradėjau. Kartais norėjosi pradėti, kartais ne. Dažniau kepsim kalėdinius meduolius. ir gal dar ką smagaus sugalvosim. Šiemet bandysiu sujungti nykštuko laiškus su užduotėlėm ir mažas smulkmenas. Žiūrėsim kaip pavyks. Nors turbūt nieks nepralenks įspūūdžiais tų metų, kai Ignėjai buvo ką tik suėję dveji, ir tik pabudus dar nelabai besilankstančiom kojytėm lėkdavo kojinės tikrinti. Dabar jau panelės didelės, turi savo kambarius, Silvija nebetiki Kalėdų seneliu. O ar tiki Ignėja vis dar nesuprantu. Turbūt pagal aplinkybes, kaip jai patogiau :)

Kažkaip...

Kažkaip net nežinau kur tas laikas dingo. Žinau kur jis dingo šią savaitę - turėjau vertimą. Tad ryt į darbą, o aš jau jaučiuosi kaip po 7 dienų darbo... Nieko, kaip nors. Gal bent jau nebus tokių nesąmonių kaip praeitą savaitę. Ecch, kiek daug reiškia geros bendradarbės ir kiek viena bloga gali sugadinti...

Net susimąsčiau ko čia buvo per tą laiką. Sirgom. Visos. Arba virusas, arba lažkokia roto atmaina. Ar vienaip ar kitaip džiaugsmo nedaug... Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad irzliausi buvo ne vaikai, o mama. ;) Ir mamai nepatinka sirgti... Nors gal reikia sakyti, kad mano vaikai buvo tokie pat irzlūs ir rėkiantys kaip visada? ;) Po paskutinio Ignėjos "performanso" padaužyčių tėtis jau visaip atsižegnojo nuo ėjiimo su jom į teatrą, nei su abiem, nei su viena. Ignėją įsiūlėm močiutei ir jau maniau, kad viskas bus puiku ir aš ramiai dirbsiu. Bet kur tau... Vargšas tėtis atsiklausė savo "mėlyno kraujo" panelės kad jai ne lygis sėdėti paskutinėj eilėj balkone muzikiniam teatre, kad ten smirda, trūksta vietos, nesimato (nors iki tol visada matėsi) ir t.t. Ech, tik Silvija gali taip sugalvoti.. dabar užsispyrė, kad kitą kartą kai eis į teatrą sėdės priekyje. Lauksim, kol pinigų sutaupys. ;) Spėju bent penkis metus teks palaukti :D Nors turint omenyje, kad muzikiniame teatre beveik visi spektakliai jau matyti (kiek ten tų vaikiškų tėra...), geriausiu atveju liko vienas, dėl kurio suabejojau buvom ar ne, tai per tą laiką gal spės naujų pastatyti? ;)
Ech, iškalbingi tie mano vaikai, daugiau nei reikia. "Gražiausia" būna kai ji vakare dėl ko nors labai supyksta, pavyzdžiui mama pasako, kad reikia dantis išsivalyti ar paprašo ką nors atnešti. Tada prasideda rėkimo tirada, dažniausiai įtraukiant tekstą, kad kam mes ją kvetėm nuo debesiuko, jei nemokam vaikų auginti, nes nemokam, ir dabar jai rėkti reikia. O rėkia ji garsiai...

Kas dar? Mano originalus Igniūtis nebedraugauja su viena mergaite daržely, nes ji ketvirtadieniais nežiūri Kakės Makės. Labai rimta priežastis. :D labai aktyviai skaičiuoja iki gimtadienio likusias dienas, dar spėja tarpuose pasvajoti apie nykštuko dovanėles ir Kalėdas. O visi kartu smarkiai sukam galvas kur reiks statyti eglutę, nes iškėlus paneles į atskirus kambarius eglutės stovėjimo vietoje atsidūrė baldas...

Sniegas

Pagaliau rimčiau pasnigo. tiek, kad jau galima einant daug pripėduoti, stumdyti sniegą kojom, daryti sniego angelus ir t.t. Tad kelionė iki darželio vietoj 10 minučių užtruko gal pusvalandį. Juk reikėjo tiek kalniukų išvaikščioti ir tiek sniego išmindyti :) Bet žiūrint į tą džiaugsmą dėl sniego, spindinčias akytes ir raudonus žandus taip ir norėjosi šypsotis. :)
 O ši savaitė buvo kažkokia įtempta, kupina erzelio, skubėjimo, piktumo. Vaikai atsiautėjo už tris. Aš vis dar stebiuosi Ignėjos sugebėjimu per minutę supykti taip, kad rėktų ir siautėtų pusvalandį (ilgai nepamiršiu kaip ją teko antradienį tempti lydint sesę į būrelį), paskui per minutę staiga nurimti ir tapti auksiniu vaiku. Tik va, man taip greitai neišėjo nurimti kažko.
Šios savaitės didysis įvykis be būrelių buvo ėjimas į kiną. Silvija ilgai zyzė kad nori į 3D filmą. Tad kai buvo akropolyje pigesni bilietai nupirkau į Trolius. Jau seniai buvau pamiršus kokios minios išsipuošusių žmonių vaikšto akropolyje. Ir aš taip kažkada vaikščiojau . :) Ech, seni geri laikai... O dabar pastrigę baisiai dideliame kamštyje dėl remontuojamos gatvės (leidomės nuo Parodos kalno ir tas dvi stoteles važiavom vos ne pusvalandį) po būrelio atbėgom tiesiai į filmą. Tik spėjom kelis guminukus prigriebti. O filmas? Ignėja tuoj įsitaisė man ant kelių, bent pusę abi pražiūrėjo be tų akinių, tai taip ir nesupratau kodėl mes į 3D ėjom. Bet atrodo, abiem panelėm patiko. Man kiek prailgo, bet juk ne visai savo noru aš ten ir ėjau.
Ryt vėl į darbą, laukia ilgas darbo savaitgalis. O padaužyčių tėčiui- ilgas karo su padaužom savaitgalis. Toks kartais tas gyvenimas ir būna...

Maži rudeniniai atradimai

Turbūt kiekviena mama turi savo galvos skausmo "sritį" vaikų aprangos ar apavo srityje. Man tai visada buvo kepurės. Striukes įtaikau, batus įtaikau, bet jau su kepurėm, ypač Silvijai.... Nes dauguma smunka nuo ausų, nors matuojant atrodo viskas gerai ar šiaip nesmagios. O Ignėjai panašu atėjo "raišteliams- ne" laikotarpis. Tai pirmasis mano džiaugsmas, ir jau kelintą sezoną atradinis (nes kiek kitoks, patobulintas modelis - Mamuku šalmiukas

Tobula į darželį, išspręsta pliko kaklo problema ir šalančių ausyčių problema. labai labai rekomenduoju ir verta kiekvieno sumokėto cento: Mamuku
 Silvijos kepurė dar siuvama, laukiam artimiausiom dienom. Kai bus - pasirodysim ir pasidžiaugsim.

Turbūt kiekvienai mamai būna, kad reikia užimti vaikus ir pabaigti kokį greitą darbą. kai niekas nebegelbsti jau tenka nusileisti savo principams ir leisti žaisti žaidimus per kompiuterį. Aišku, pageidautina mokomuosius...  Bet frepy.eu ir pinigenai.lt ar skaičių miestelis jau kiek pabodę. Užtat ši naujiena kol kas patinka abiems: Pirmoko pasas Rekomenduojam visos trys

Rudens atostogos

Tai buvo pirmosios mano mokyklinukės atostogos. Galėčiau rašyti, kad "yra", bet man ryt jau į darbą, tėtis bus su vaikais. kartu atostogauja ir Ignėja. Tiesą sakant ilgai dėl to net nesvarstėm. Nes Silvija jau seniausiai spėjo sesei pasigirti apie atostogas, Ignėja su daug argumentų išaiškino, kad jai į darželį eiti nesąžininga, aš aišku palinkksėjau ir pritariau. Jei jau su Silvija būnu namie, galiu pakariauti ir su abiem. Nors pirmosios dienos kai nelijo tikrai buvo smagios ir lengvos. pamąstę nuvažiavom iki Aleksoto funikulieriaus. Žaliakalnio esam važinėję daug kartų, o šiuo turbūt vieną, kai buvo visai mažytės. Kiek nustebau, kad galioja tik lengvatiniai nuolatiniai, o mano normalus ne. Jei ką visai nesunku suusimokėti tą bilietėlio kainą. Tik keista... Užkilimas įspūdžio nepadarė. Žaliakalnio funikulierius vis dar suteikia daugiau džiaugsmo, tik taip ir nežinau kodėl. Bet abi labai smagiai dairėsi iš apžvalgos aikštelės ir ieškojo pažįstamų vietų.

Nusileidę, o gal tiksliau nustraksėję laiptais žemyn perėjom per "močiutės" tiltą. Čia turbūt mano ir sesės pamėgimas tą tiltą taip vadinti, kadangi buvo pastatytas tais metais kai gimė mūsų mama ir pasiginčiję patraukėm per senamiestį. Ir... radom ančių. :) geriausias buvo Igniūčio komentaras: o jos tikros? Nu ką gi gali vaikas matyti iš taip žemai :D

O antradienį pratęsėm ančių ir balandžių temą kalniečių parke. Buvo sulesinti visi užsilikę likučiai. Paukščiai dar nebuvo tokie alkani kad griebtų iš rankų, bet jau sekiojo būriais. kaip Igniūtis sakė: mama, paukščiai seka pas mane, gal veskimės namo ir auginkim?

O vakar ir šiandien jau daug daug lijo... Laimei Silvijai būreliai buvo. Mes su Ignėja apsipirkom ir naują mano skėtį išbandėm. Na jau tokį man labai labai gražų. Turbūt galima lengvai atspėti, kad ne juodą, ne pilką ir ne vienspalvį. :)

Knygos ir ruduo

Turbūt nuo pirmadienio vis ruošiuosi kasdien apie ką nors parašyti ir vis nespėju... O vakare Igniūtį saulės magnetinės audros radeda veikti, ir ne tas jau tada galvoj...
Tad šiandien tiesiog truputį apie sakitomas knygas.
Bent jau man ir Ignėjai dvi Tiina Nopola knygos buvo smagus atradimas. Silvija iš bibliotekos pasiėmė šias:

Apie mergytę Milę, jos mamą, tėtį, draugus ir kaimynus. Paprastos, linksmos, trumpos. Silvijai gal kiek ir per nuobodžios, bet kad pastaruoju laiku panelė neturi kantrybės ilgoms knygos. O Ignėjai labai patiko. Kaip visada, vakarais jau perskaityta ne kartą ir ne du. :)

Šiandien pas abi paneles šventės, pas Silviją- rudens šventė, pas Ignėją - helouvynas, kai ateis gerasis baubas. O kad jūs žinotumėt kaip aš  nemėgstu ir nemoku kostiumų daryt... Bet vorą ant žando nupiešt ir keturmetei akis pieštuku apvedžiot gal jau tiek to... Tad darėm vaiduoklį. Tik galiausiai mažoji susikuklino ir prieš pusryčius kostiumo nesidėjo... nors vakar taip džiaugėsi ir gal pusvalandį po namus lakstė su juo

Rudeniniai "darbeliai" ir Vilniaus atradimai

Čia mano nemėgstamiausia veikla ir metų laikas. Laimei, Ignėjos darželyje pagaliau visi darosi protingesni ir darbelius daro vaikai su auklėtojom. Ir nepasakokit jūs man apie kartu leidžiamą tėvų ir vaikų laiką ir bendravimą. namdė auklėtojos. Neįtikino. Dariau aišku, vien dėl blizgančių vaikų akyčių.....
O Ignėjos grupėje šiemet jie darė mandalas - dėliojo kieme iš rudeninių gėrybių. Buvo labai gražu. O juokingiausia, kai Igniūtis vedė parodyti savo grupės. Priėjo prie pirmos ir sako: ččia mano grupės. Prie antros sako: O gal šita... bet galiausiai radom :

Užtat darbo gavau mokykloje... labai džiaugiuosi jei kas turit meniškus pirmokus, bet maniškė tikrai ne tokia. Tai padarėm kelis elementarius gyvūnėlius iš kaštonų  ir aš besikeikdama mintyse sukau rožes iš klevo lapų. Nu negabi aš, nors nušaukit. Nei pagal vieną instrukciją nesigavo, tad teko daryti pagal save. O silvija ramiai susuko bet ką, pareiškė, kad ten tulpė ir nuėjo į savo kambarį. :D

ŠAišku, kai sudžiuvo spalvos jau ne tokios, bet geriau nebus...

O mano didžiajam paršeliui šandien suėjo septyneri. Kaip smagu matyti, kai vien nuo fakto, kad gimtadienis, yra šokinėjama iš džiaugsmo ir giriamasi kone kiekvienam sutiktam. Pasižiūriu ir kartais net nesitiki - kokia ji jau didelė ir protinga. Ir kaip kartais ankstyvosios paauglystės užuomazgos jau lenda. :D Aš net įlindau į internetą pasitikslinti kada ji pas šiuolaikinius vaikus prasideda- apie 8 m. tad jau matom, jaučiam, tik su padaužyčių tėčiu morališkai tam nepasiruošę...

O šiandien vežėm Silviją į Vilnių, į gabių vaikų akademiją. Kaip visada, kol laukėm pasukom į artimiausiąjį - Ozą. Šįkart jau nepasiklydom :D Ir apdairiai mašiną pasistatėm lauke. Pirmiausiai noriu pasidžiaukti suaugusiųjų atradimu: Coffee masters, kuriame atnešęs knygą gali gauti bet kurios kavos mažą puodelį. O knygų pas daugumą neskaitomų turbūt yra. Aš vis nežinau kur dėti neskaitomas knygas. Be to, ir kokį eurą sutaupyti visai neblogai...
Antras atradimas buvo knyga, kurią Silvija išsirinko su gimtadieniu
Apversta knyga
Silvelis kikeno balsu vartant, tad knyga jau pas mus ir pradėta pildyti :)

O geriausias dalykas ir mums ir jai buvo virtualios realybės išbandymas. Tam pačiam Oze. Tiesiog užtaikėm. Praeidami pamatėm berniuką išbandantį tai, tad savaime suprantama ir Silviją po pamokėlių ten atsivežėm. O mūsų Silvelis ir mažesnis, ir emocingas. Tad kikenom ir mes, ir tas darbuotojas, ir praeiviai. Jau vien užsidėti tuos akinius įdomu. pirmas žaidimas buvo povandeninis pasaulis. Oi kaip nedrąsu jai ten buvo. bet turėjo matyti viską realistiškai, nors vaizdas per paprastą ekraną mums jau buvo labai gražus. Jai pasiūlė pasivaikščioti, o ji trypčioja vietoj ir sako: negaliu, nuo akmenų nukrisiu. :D Kitame, kur piešė kosmose, irgi nejudėjo, gi gali nuo planetos krašto nukristi. Bet jau dairėsi ir šūkčiojo... Bet visus pribaigė slidinėjimas. Jei tėtis nebūtų laikęs, tai nekažin kas ten jai būtų pavykę- gerai būtų pagriuvinėjus. Bet klykavo, rankom mojavo, apie elnius pasakojo ir kartais pamiršdavo, kad atsispirti su lazdom reikia. Kas turit galimybę ir laisvus 5 eurus- labai labai rekomenduoju. O Silvija ne tik įspūdžių, bet ir daug apmąstymų turėjo. dabar gi baisiai rūpi kaip ten viską galima padaryti...

Gudrūs žodžiai

Silvija nuo mažens domėjosi žodžiai, jų reikšmės ir perkeltinės prasmės. O Ignėjai tai pradėjo rūpėti tik neseniai. Bet kartais šitas mažas paršelis išdykauja, ir perkeltines prasmes pritaiko tiesiogiai. Pvz. į pastabą, kad nereikia dėl kiekvieno nieko lįsti į užpakalį atsakė žibančiom akytėm ir gudria šypsena: aš tuoj kai įlysiu... :)
O neseniai kalbėjom apie strazdanas, pigmentines dėmes, apgamus ir pan. mažytei sakiau, kad apgamukas ant rankos todėl, kad mama ją pasižymėjo. Seniai ji tuo nebetiki. O šiandien bekalbant apie piešinius pamiršo reikiamą žodį ir labai smagiai nuskambėjo pokalbis.
Silvija: Aš tuoj nupiešiu mamos portretą, tikslų!
Ignėja: Viską tiksliai? Visas mamos... (pamąsto ir neprisiminus sukasi iš padėties)... pigmentines dėmes?

Slibinai ir drakonai

Pirmadienį Silvija Dailės būrelyje gavo užduotį: nupiešti Slibiną. Nelabai lengvai ta užduotis pasidavė ir visai džiaugsmo nebuvo. Bet mano akim žiūrint visai gražus išėjo: rudas, su rožiniais sparnais. O Ignėja vakare paklausė, kuo slibinas skiriasi nuo drakono. Jei nuoširdžiai, net susimąsčiau. Bandžiau aiškinti, kad mūsų pasakose buvo slibinai, Rytuose juos vadino drakonais, o amerikos filmukuose jau viskas susipainioję. Silvija bandė klausinėti apie skirtumus. Iš pradžių sumąsčiau apie galvų skirtumą (3,7,9 slibino galvos ir viena drakono), bet pagooglinus vakare supratau, kad ir čia ne visai gali būti tiesa. O dailės mokytoja dar pasakė, kad prieš keletą metų ši užduotis vaikams buvo lengva, o dabar darosi vis sunkesnė. Silvija senąją animaciją irgi nedega noru žiūrėti. O pasakas kur dalyvauja slibinai nelabai dažnai skaito. Bet reiks pasitaisyti. :)

Mažasis plepsiukas

Penktadienį su Ignėja važiavom pasiimti sesės iš mokyklos. ir per tas gal 7 minutes tiek išgirdau... :) Tas mažas mielas plepsiukas. :) pastaruoju metu abi mano panelės ginčijasi pas kurią aš gyvensiu kai jos užaugs. ir niekaip netiki, kad tada gali su mama nebenorėti gyventi. :) Ir meiliu balseliu Ignėja pasakoja:
-Tu, mamyte, gyvensi pas mane. Aš tau duosiu gražų kambarį. Apstatysim kaip nori. ir aš užrakinsiu, kad tu visą laiką turėtum ramybę. O kai norėsi išeiti man paskambinsi.
-O jei tu ne namie būsi?- smalsauju.
-Tai nieko tokio, ramiai palauksi kol aš grįšiu.
Ir toliau sau ramiai pasakoja:
-Ir valgyt tau visko duosiu. Ir picos, ir ledų.
Staiga nušvinta ir svajingu balseliu pratęsia:
-Net picos su ledais....
Aš susidomiu:
-O bus skanu?
-Tai jei nebus, galėsi atskirai suvalgyti, iš pradžių ledus, o po to picą.


Senelis rusyje rado lėlę, kurią vaikystėje "paveldėjau" iš pusbrolio. Pakirpti plaukai, flamasteriu nupiešti auskarai. Tik su sese niekaip neatsimenam kuri tuos auskarus piešėm, abiem atrodo, kad kita.
O Igniūtis aišku mamos pusėj:
-Mama, aš žinau kas auskarus piešė. Sėdėjau ant savo debesiuko ir su teleskopu žiūrėjau. Aš mačiau, kad teta Jovilė piešė!

Rūkas

Šįkart rytinis rūkas taip ir neišsisklaidė... Aš ta, kur nemėgsta rūko. O igniūūtis net šokinėja iš džiaugsmo ro langą pamčius rūką. Ir patenkinta sako, rūka-rūka-rūkanosis. Čia jos naujadaras iš kažkokio kito žodžio. :) O man po vakarykštės gražios dienos norisi tokios dar vienos...
vakar su Silvija buvom Zoologijos sode. Čia ta proga, kad atnešė gilių į mokyklą, čia ta gilių rinkimo akcija, kuri vyksta kasmet. Iš anksto aišku nepasirinkom, abi kiek bambėdamos parinkom, aš dar šiltoj orkaitėj palaikiau, kad nesupelytų mokykloj per savaitgalį, nes aišku, tądien buvo drėgna. Ir nustebau, kai Silvija papasakojo, kad gilių atnešė tik trys vaikai. Tad tie vaikai ir keliavo į zoologijos sodą. be jokio sąrašo ar popierinių kvietimų. nesidžiaugė kasos darbuotoja, bet įleido... O aš turbūt pirmą kartą zoologijos sode buvau spalį. dažniau pavasarį, kokį kovą nueinu. Diena buvo labai graži. tad nepaisant rėkaujančių vaikų minios visai smagiai pasivaikščiojom. labai daug gyvūūnų buvo arti. O Silvija, niekaip neapsisprendžianti kas yra vaikiška, o kas nebe (jau tikiu, kad ankstyvoji paauglystė dabar prasideda apie 8 m., o kai kam ir anksčiau), vaikščiojo ir cypavo-klykavo: o koks mielas, o koks gražus, o koks įdomus... Visa bėda, kad domėjimasis truko tol, kol buvo pasakomas tas sakinukas. :D O aš niekaip nepriprantanti prie tokių Silvijos pokyčių vietom juokiausi vietom erzinausi, vietom bambėjau. Bet abi išgyvenom. :) tad arti buvo stumbrai, pekariai, maros, guanakai, kengūros, ereliai skraidė, matėm kaip ibius gaudė, kad sukeltų į patalpą. Gan juokingas vaizdelis, jei ką.  Dar poros gyvūnų pristatymų paklausėm ir neplanuotai į kadrą papuolėm.

o kaip savaitės dienos praėjo ir vėl nepastebėjau. Vėl būreliai, vėl lėkimas, vėl ryt į darbą. bet vis ta maža viltis, kad kada imsiu ir pastebėsiu :)

Šalta...

Aš turbūt iš tų, kurios vis svajoja priaaugti svorio. Dėl vienos labai paprastos priežasties, turiu viltį, kad būtų visada šilta, o ne atvirkščiai. :) Štai ir šiandien, Buvau prasitęsti asmens medicinos knygelę ir su diiidele nuostaba žiūrėjau, kaip apie 55 m moteris nusimetė ploną striukytę ir laukė su bliuskute trumpom rankovėm. Tik geriau neklauskit kiek aš buvau apsirengus. :D
O šiaip kariaujam, draugaujam, pasibaram ir toliau gyvenam. Silvijai labai patinka choras, o į Vokiečių būrelį eina kaip į katorgą... Iš dalies aš ją suprantu: kalba tik vokiškai. Be to, ji mokymąsi supranta pažodžiui, o ne kaip daineles, šokius, žaidimus. Bet kaip nors. Bent tarimo išmoks. tačiau per tas dvidešmt minučių iki būrelio nelaiminga kokius tris kartus paskambina, ir dar atsiklausau po.
Užtat per dailę toks tinginys panelę užpuolė... Aš taip palaimingai bandžiau skaityti knygą, o Silvija vis ateidavo ką nors pasakyti. pavyzdžiui: įsivaizduok, pas mane nupieštam name 20 langų o mokytoja pasakė visuose ką nors nupiešti!!!!!!! :D

O Igniūtis ir toliau stebina ir juokina. kai Silvija neseniai užsinorėjo tapti mokslininke ir nebeplanuoja turėti viešbučio, aš jau kiek susirūpinau dėl savo sočios senatvės, bet panašu veltui. Ignėja savo idėjom jau tuoj lenks Silviją, tik gal detalumo  kiek trūksta. Bet viskam savo laikas. :)
O Ignėja diena pasiskundus kad ji niekada nesutaupys niekam, kai tiek nedaaug pinigų duodam (tik pamiršo paminėti, kad bėda ne davime, o išleidime), šįryt sugalvojo kaip gauti pinigų. Išleidus tėtį ir Silviją rengiu Ignėją į darželį. Aišku, kaip be slogos. Prašau išsipūsti nosį. O ji pamąsto ir staiga atšauna: 12 centų ir išsipūsiu. Išeinant prasideda ožiukai, tai lepteliu: gali nors kartą gražiai susiruošti? O ji po minutės mątymo  atšauna: galiu, bet duok 16 centų. Štai taip. :)

Rudeniniai lietūs

Aš kiekvieną rytą atsimerkiu, pasiraukau, kad šalta (taip taip, šildymo dar nėra, o aš jo taaaaip laukiu), pasiklausau kad lyja už lango ir staiga užsinoriu būti Ignėja, kuriai visai nusispjaut ar lyja ar ne. Kuriai vis dar smagu sukišt rankas į paltuko kišenes, užverst veiduką aukštyn ir skaičiuoti, kiek lašų liko annt nosies. ir kuri niekaip nesupranta kodėl mama taip nenori, o stovi su savo žiemine striuke susitraukus ir nelaaiminga. bet vilties dar neprarandu, gal anūkų sulaukus mokėsiu taip džiaugtis? Šiandien ryte Ignėja lifte labai rimtai svarstė, kad gal ir verta užaugus vaikų turėti, nes mama su tėte gali nebeturėti ką veikti. O kartu liftu važiavusi moteris vos tramdė juoką.
Juokingas tas mano mažius. Savo įrodinįjimais, kad kai ji būna Igniūtis, tai ji apie save gali sakyti jis, nors vis tiek būna mergaitė. :P Savo užsispyrimu ir darymu ko nori, bet mokėjimu paaiškinti kodėl. Pvz. kažkurią dieną važiavom vakare picos valgyti. O po visų pramogų , jau prie namų, staiga sumąstė, kad liks mašinoj ir laikėsi įsikabinusi kėdutės, tad teko eilinį kartą rėkiančią neštis. Bet kitą rytą ramiu veidu paaiškino, kad taip elgėsi todėl, kad būtume tikri, kad savo vaiką iš picerijos parsinešėm. O vakar, pajuokavus, kadgal šiandien nori parėkti į kėdutę įsikabinus rimtai atsakė, kad negali, nes tuoj bus kakės Makės laida, bet ji tikrai tai galės padaryti penktadienį, jei tik nepamirš. :)

Man kartais būna labai keista girdėti, kai vaikai auginami be jokios prievartos. prievartos plačiąja prasme. Bet arba ten būna vienas vaikas, arba abu tėvai nedirba. Arba vaikai be nuomonės. :D nes pas mus nuolat  išsiskiria nuomonės. Viena nori visur eiti, kita nenori niekur. Kartais žinoma reikia vaidmenimis dar susikeisti. Ir kai viena cypauja prie durų, kad tuoj būrelis, o kita cypia, kad niekur neis, o aš viena su jom, kažkuri vis tiek turės daryti ko nenori...

O nenori visko dažniausiai Ignėja. Ir vėl tas pats su būreliu. Iki šiol stebiuosi kodėl tėtis mokėjo už abonentą miegančiuose drambliuose. Nes po dviejų kartų mano gražuolė nusprendė kad jai sunku, neįdomu, nenori, nes argumentas, kad abonentą išnaudos sesė nebesuveikė. Ech ta seseriška meilė, kai padarys ko nenori, kad tik sesei neatitektų :D
Tad labai neramiai išsivedžiau nekantraujančią Silviją. O neramiai dėl to, kad šitas vaikas turi labai daug norų, yra totali perfekcionistė, tik kartais nesuvokia, kad ne visiems duota fizinė veikla... Ir ko gero žiūrint iš šalies kai kam atrodo, kad apsileidus mama vsai neskatino vaiko sportuoti todėl jis tiek tesugeba. O juk tokiam lygiui kuris pasiektas dabar buvo daug pastangų ir daug sportinės veiklos, sporto būrelių... Žinoma, visi kiti vaikai jos grupėj buvo puikiai laipiojantys. Sėdėjau aukštai, žiūrėjau į savo užsispyrusią mažylę (na taip, taip, juk jai dar tik 6 m, kas, kad to ūgio daug) ir kokius tris kartus vos neapsiverkiau. Dėl tų matomų pastangų, dėl to noro, beviltiškumo ir supratimo, kad kai kam neduota. Va mažasis paršelis tingėjo lipti, bet ji bent teoriškai arba tam norui atsiradus matė ir gaudėsi kur geriausiai kabintis ir kojas-rankas dėlioti. Silvija sunkiai... Kaip tada visai mažytei, kai kantriai ir ilgai mokėm kaip lipti sienele/kopetėlėm aukštyn ir žemyn, o dauguma iš pirmo pabandymo patys užlipdavo. Drąsinau kiek galėjau, išsijuosus gyriau, o viduj buvo liūdna liūdna...

Na va, pasiskundžiau. Bet turbūt ir vėl rudeniniai lietūs kalti, ne kitaip. ;)

Spalis

Rugsėjis buvo kažkoks kupinas bėgimo, nuovargio, bandymų viską pergalvoti ir suplanuoti ir paprasčiausiai prisitaikyti. O aš kažkaip supratau kad aš labai labai pavargau... Bet nieko, kaip nors. Šį mėnesį mažiau dirbsiu. Bet jei ką daugiau ilsėtis turbūt neišeis. Bet nors po truputį kokie pokyčiai vyks. :)
Gal ir susidėliojom visus būrelius ir kitas veiklas, nes kartais atrodo, kad Silvija į mokyklą eina ne mėnesį, o jau gerą pusmetį. O gal taip yra todėl, kad nei karto nebuvo jokio cypimo, ašarų ar kitaip išreikšto nenoro eiti į mokyklą. O kai dar po poros metų cypliukas Ignėja pradės eiti į mokyklą, ir galbūt taip pat su noru, dar labiau atsipūsiu. :) Silvija nuobodžiauja šiek tiek mokykloje, aš bandau kompensuoti būreliais ir gaunasi kas gaunasi. Apie būrelius dar pratęsiu. Bet dėl tų blizgančių akyčių galima padaryti tiek daug. :) O aš kasdien pasiimdama Silviją iš mokyklos vis nusistebiu: kokia ji jau didelė. :)

Plepsiukai

ir vėl nieko nespėjau... tad trumpai apie plepsiukus.
Silvija pasiėmus pasakoja ką veikė mokykloje prieš važiuojant į lėlių teatrą:
-kelios mergaitės turėjo rankinukus, tai mokytojas paprašė apie juos papasakoti.
-Ir ką jos sakė? - domiuosi aš.
-Nieko įdomaus, kad mama nupirko, joms patinka ir t.t.
-O tu?- toliau smalsauju, žinodama, kad Silvija tiek neapsiribos.
- O aš ir pasakiau: čia mano rankinukas. Žinokit Dezigualis. Pirkom vasarą Klaipėdoj, kainavo beveik 20 eurų. man ir mamai taip patiko, kad tėtė neturėjo kur dingt ir nupirko.

Aišku, intonacijų neperteiksiu. Bet smalsu, ėmė mokytoją juokas ar ne. :)

Ignėja vakar eilinį karta užisterikavo kai reikėjo Silviją vesti į būrelį. tad beveik įprastas vaizdelis, tik protesto būdas skiriasi. Silvija cypauja prie durų, kad pavėluos, o Ignėja ėmė ir atsigulė rėkdama ant žemės ir rankomis įsikabino į komodos rankenas. Suprask, mama, niekur neisiu. Bet mama mintyse savęs eilinį kartą klausdama kam jai vaikų reikėjo ir kokio velnio juos į būrelius vedžioja, atkabino Ignėja, aprengė, pasiklausė, kad mylinčios mamos taip nesielgia ir kad gyvenimas sunkus, nusinešė Ignėją į troleibusą. Atsisėdus Ignėja staiga nustojo zysti, išsišiepia ir klausia: o kiek žilų plaukų dabar atsirado?
Bet čia dar ne pabaiga. Nuvažiujam į treniruotę, Silvija nustraksi į salę, trenerė dar ir Ignėjai pamojuoja, gi lankė pernai. O kai ji nusisuko išėjo pakalbinti: Labas, Ignyte, tai ko net nusisukai?
-Tu man trukdai, - atšovė mano paršelis, pasirėmęs galvą ranka.
-Kam trukdau?
-Mąstyti apie gyvenimą.

Būrelių maratonas

Turbūt dauguma  žino pasakymą, kad du vaikus verta turėti vien todėl, kad pamatytume, kokie jie gali būti skirtingi. Kas tiesa, tas tikrai nėra melas. Tad aš turiu ne tik linksmuką- mastytoją, šypsenėlę- liudesėlį, bet ir būrelių maniakę- būrelių nenorėtoją. Ir nuo pat mažų dienų taip.
Tad ir sukuosi ir lakstau, dėl tų laimingų akyčių. Nesigiriu, nesijaučiu daranti milžinišką darbą, nesitikiu įvertinimo, tik tikiuosiu pasimėgavimo. :) Va pvz. šiandien Silvija eina į mokyklos chorą, pradeda vokiečių. Veliau važiuosim į dailę, o vakare į futbolą. Kaip visada, daugiausia būrelių kažkodėl būna pirmadieniais...
O aš labai džiaugiuosi, kad Silvija vėl nori dainuoti. Kai pati bebalsė, klausą turiu nekokią (jei jau aš suprantu, kad nusidainuoja, tai  reiškia kad labai labai labai smarkiai nusidianuoja :P), tai man taip smagu žinoti, kad Silvija tai gali ir moka. O Ignėja šioj srity visiškai į mane. :) Po Dominantės tas noras buvo apmažėjęs, bet panašu, kad dabar vėl sugrįžo.
O su daile atvirkščiai. Ignėja manau turi talentą, tik visi norai baigėsi mokytojai parodžius kaip pieštuką teisingai laikyti. O Silvija turi norą ir užsispyrimą. Bet šiaip noriu labai pasidžiaugti, pagirti ir parekomentuoti moksleivių rūmų Dailės studiją. Kaina nesiskandžioja, o ir mokytoja tikrai fantastiška. Visada žavėjausi pačia mokytoja Sigita, jos stilium, jos gera nuotaika ir meile darbui. O dar labiau sugebėjimu vaikams parinkti tinkamas, o tuo pačiu metu ir skirtingas technikas, mokėjimą pagirti ir gražiai pasakyti, kad piešinys dar nebaigtas, nes trūksta fono ar dar ko nors, kad spalvinant taip ar kitaip išeis geriau ir pan. Ypač dabar, kai grupė į kurią einam yra maišyto amžiaus. :) Silvija piešia, o aš sėdžiu už durų su knyga ir žurnalu ir viena ausim klausau, nes ir smalsu, ir gera girdėti tą nesibaigiantį vaikų čiauškėjimą. Ir ne tik apie piešimą. :)
O antradieniais einam į mokslo būūrelį VII forte. Buvo kol kas viename. Bet jei vaikas po 1,5 val blizgančiom akim sako, kad nori dar, gal visai neblogai?
 Pabaigai trumpas įspūdis po vokiečių mokykloje. laukiu Silvijos. Ateina berniukas pas kitą mamą. Ši irgi paklausia kaip vokiečių. O šis ramiai: ką aš žinau, mokytoja kažkokias nesąmones ta savo kalba kalbėjo. :D Silvija buvo griežtesnė: kas čia per nesąmonė: nieko suprast neišeina.
Nieko, pirmas kartas. Kitą kartą bus geriau ;)

Pirmi įspūdžiai

Net nežinau, nustebino mane tas rugsėjis ar ne. Gi žinojau, kad reiks dėliotis ir persidėlioti rutiną, įpročius ir tvarkartaštį. Žinojau, kad Silvija nusilvils vykstančiu mokymu. Tik visgi neplanavau, kad tokiu laiku nupirksim telefoną ir prasidės nuolatinis karas kiek galima juo žaisti.
Tad mūsų rytai kiek chaotiški, nes ir aš sunkiai rituosi iš lovos, ir niekai nesurandam tinkamiausios vaikų vežimo tvarkos tom dienom kai aš nedirbu.  Abi kartu imti, atskirai aš vežu silviją arba Ignėją? Kiekvienas variantas turi ir pliusų ir minusų. Dar yra laiko paieškoti.
Silvija kol kas rytais mielai lieka mokykloj. Tik vis pamini, kad ir vėl nieko nomalaus nesimokė... Žinojau, kad taip bus, bet kur dingti? Apie kėlimą į kitą klasę nėra net svarstymų. Kas, kad žinios leistų, Bet va, to subrendimo nėra...
O aš net susimąsčiau ar buvo dalykų, kuriems nepasiruošiau. Vienintelis stresas buvo su aplankalais, nes prisiskaičius kaip nereikia iš anksto pirkti, nes neaišku kokie vadovėliai, taip ir padariau. ir ką, gavom vadovėlius apsilenkti, mūsų maximoj ir iki aplankalų pirmokams visai nėra, Norfoj kitiems vadovėliams ir pratyboms, bet pritaikėm... Tai kai ateis laikas Ignėjai, aplankalus pirksiu iš anksto. :)
Uniforma yra, marškinėliais ir bliukutėm pasirūpinau, o kad reiks mažiau rūbų dar tikrai nepajaučiau. Nes vis tiek prieš kitus būrelius persirengsim. Kol kas buvo tik nemokyklinis futbolas ir mokyklinis choras, kuriuo Silvija labai susižavėjo. O pasirodo ne tik todėl, kad nusimato pasirodymai per mokyklos jubiliejų ir dar kažkur, bet kad niekas neišdykauja kaip Dominantėj. Ech, mano moksliukė... :)

Rugsėjis ir nauja pradžia

Matyt vasara ir buvo ta natūrali pertrauka kurios reikėjo. Nors ir įdomi, su daug naujų dalykų, pirmąja panelių kelione į užsienį, daug atradimų ir džiaugsmų. Bet ji baigėsi. Šiandien jau rugsėjo pirmojo. Nauja pradžia. Pirmiausiai Silvijai, kuri išžygiavo į pirmą klasę. Visą ta laukimą ji puikiai apibendrino šiandien ryte ištartu žodžiu: pagaliau. :)Ir aš tyliai pritariau. pagaliau į mokyklą. Pagaliau baigsis zyzimas, kad darželyje reikia miegoti, kad darželyje nieko nemoko. :) Aišku, gal prasidės zyzimas, kad reikia mokytis, bet kažkodėl manau, kad jis dar kokius metelius neateis. :)
Ignėja džiaugsmingai po vasaros sugrįžo į savo grupę, išsiglėbesčiavo su auklėtoja ir užrietus nosytę linksėjo, kai auklėtoja gyrė kiek ji užaugo. Ketvirta rugsėjo 1-oji darželyje. Ir šiemet aš kaip niekad dėl jos rami. Tos pačios auklėtojos. Tik vienas naujas vaikas iš kitos grupės ir daug šypsenų. :)
Dėl Silvijos aš irgi įtartinai rami. Šiandien buvo šventė mokykloje. Kelias minutes gal ir pasikuklino, Ir niekaip nesutiko klausti greta stovėjusios mergaitės vardo. Tam buvo labai rimta priežastis - bet ji už mane aukštesnė! :)  Bet baimės greit išgaravo, iš viduriuko tuoj atsidūrė priekyje. O klasėje į kiekvieną mokytojo klausimą buvo pasiryžusi atsakyti pirma: Ir prisistatyti, ir paskaityti, ir dar ką nors atsakyti.
nauja pradžia bus ir man: su kitokiu darbo grafiku, kitaip dėliojamu vaikų vežiojimu, bet... vis dar su krūva būrelių Silvijai. kai kas nesikeičia. :)

Biblioteka ir knygos

Kiek save atsimenu aplink visada buvo daug knygų ir aš jas skaičiau. Aišku, neatsimenu irmųjų perskaitytų. Bet atsimenu tėtį, skaitantį mums lepečkojį ar Karlsoną. Skaitydavo močiutė ir mama, ir pati anksti pradėjau skaityti knygas. Dar atsimenu, kaip pirmoje klasėje mus nuvedė į mokyklos biblioteką aprodyti. Prisirinkau glėbį knygų ir buvau labai pikta, kad leido pasilikti tik vieną. Vėliau buvo biblioteka gretimam kieme. Bet apie tą biblioteką atsimenu kaip apie šaltą oficialią vietą, kur pasiimdavom knygas ir tiek. Jau vėliau atsirado viešoji biblioteka ir kitos bibliotekos ir skaityklos.
Dabar mano panelės lanko biblioteką. Ji tikrai kitokia, savo atvirumu, kitokiu požiūriu į savo misiją. Iš pradžių labai džiaugiausi, lankėmės ir bibliotekų renginiuose, apie tai jau esu rašiusi. Bet jau kelintą kartą susiduriu savame Eigulių padalinyje su keistu požiūriu. vaikams skirtame kambaryje mažiausiems skirtos knygos sudėtos į didžiulius ištraukiamus stalčius. Ignėja ten dar kažką randa, Silvija jau nelabai. Tuo labiau, kad daugelis ten jų jau skaitytos. Tad jau kuris laikas renkamės iš lentynų. O žinant mane galima nuspėti, kad besirenkant pavartytos knygos keliauja atgal.
Šiandien kiek užtrukom. Su Silvija visada taip, nes pagal jos norus ir domėjimosi sritis, arba tokios knygos per daug elementarios, arba per daug sudėtingos, pvz. visokie žinynai, enciklopedijos. Ir su paprastom panašiai. Arba jos su gražiais piešinukais, arba be, bet įdomesnės. O tų piešinukų dar taip norisi...
Tad rinkomės, o atėjusi darbuotoja apibambėjo, kad renkmės iš lentynų (!!!!), o ne iš stalčių. Aš suprantu, kad joms idealu kai knygos savo vietose, gražiai lygiai sudėtos ir nepaliestos, bet jų darbas prireikus sutvarkyti, nors tikrai nemanau, kad po mūsų buvo ką tvarkyti. Daug apibambėjo. Susikaupus atsakiau gražiai, bet pasistengėm greit išsirinkti knygas ir išeiti. Išėjus Silvija paklausė, ar galim eiti į kitą biblioteką, kur tetos geresnės. O Ignėja leptelėjo dar taikliau: O tos tetos nenori, kad vaikai pas jas eitų ir rinktųsi knygas skaityti?..
Tai pradžiai eisim į kitą filialą. Tikiuosi, kad vienai noras skaityti knygas nedings, o kitai atsiras.

O šiam kartui tiesiog paminėsiu abiems patikusią knygą:

Patiko abiems. Ir pasijuokė, ir Silvija labai rimtai pasvarstė apie karvės galimybes rogutėm čiuožti. :) Skaitysim ir kitas šios serijos knygas

Birželis ir dvejonės

kažkaip pastaruoju metu man buvo išilę dvejonės dėl to rašymo. Atsidarydavau, pradėdavau ir uždarydavau šį psl. O per tą laiką buvo vsiko daug.
Silvija baigė darželį. Čia teoriškai. Nes išleistuvės buvo, o birželį ir rugpjūtį vis tiek teks eiti į darželį. Tik šį mėnesį eina į sesės grupę, ir aš kiek atsikvėpiau nuo pastaruosius mėnesiuos Silviją kankinusius ašaringus atsisveikinimus. ne, ne rėkimu, o tyliu stovėjimu ir nuriedančiom keliom ašarom. Nors ir neišklausiau kas atsitiko. Tik paprastas atsakymas, kad darželyje jai nepatinka. Ir mane kiek nustebino, kad darželio direktorės taip dievinamos ir giriamos auklėtojos niekaip nesuprato ir nesutiko, kad jų metodai didžiajai daliai nuo lopšelio kartu besimokiusių vaikų tiko, o keliems vėlesniems ne. Kad ne visi vaikai norėjo tik duotis lauke (Silvijai tas tikrai patiko, nesiginčiju), bet norėjo ir mokytis ir daugiau domėtis. Arba tiesiog laisvės būti kitokia. O aš su nerimu kiek laukiu rugpjūčio, nes dar gali tekti su jom susitikti... O kol kas džiaugiuosi rytais, kai vaikai darželyje lieka su šypsena ir čiauškėdamos.
Išleistuvės? Man keistos, daugeliui patikusios. Bet juk negali visiems įtikti. :) Buvo diplomas:

Dar pirmasis išleistuvių valsas. Su labai nepatinkančiu partneriu. ir labai rimta priežastim kodėl nepatiko ("bet mama, jis visai neprotingas!"), po kurios mama visai nebežinojo ką atsakyti. Bet pasidairius matėsi, kad dauguma nebuvo patenkinti partneriais/ partnerėmis :D

Dar buvo taip lauktas klaunas ir paleisti balionai į orą. silvija atsisakė papasakoti  apie savo norą, motyvuodama, kad gali nešsipildyti. tad belieka tikėtis, kad išsipildys. :)

O šiaip birželis įdomus laikas. Daug būrelių pabaigtuvių su diplomais ir diplomiukais. Daug lauko, daug šypsenų. Pirmas kartas čiuožykloje, kur Ignėja po 15 minučių griežtai atsisakė čiuožti, nes jai ten nepatinka. Tad teko ją nuvesti į persirengimą, o pačiai prižiūrėti Silviją, kur kaifuote kaifavo.

Dar buvo Silvijos taip lauktos būsimų pirmokų pamokėlės. Deja taip jau išėjo, kad negalėjau jos ten lydėti, bet kaip gera buvo  tos čiauškutės klausyti vakarais ir žinoti, kaip ji laukia mokyklos. Tikėkimės, kad tas noras mokytis išliks, aš jį tikrai ilgai turėjau. gal ir Silvija turės.
Taip pat jau sužinojom pas ką ji mokysis. Kas juokingiausia, tik atėjus į susirinkimą ir pamačius mokytojus buvau tikra, kad Silvija pateks pas vyrą, tai taip ir buvo. tad teko po susirinkimo paimprovizuoti susitikimą, kad mano didžiukas visą vasarą dėl to nesijaudintų. Nesakyčiau, kad susipažinus labai džiaugiasi tuo faktu, kad bus mokytojas vyras, bet bent jau pripažino, kad jis atrodo nuoširdus ir protingas. :) O ignėjai buvo kiek užgauta savimeilė, kad mokytojas domėjosi Silvija, o ne ja. Gerai pripratęs mažiukas. ;)

O šiandien lauke tiek lijo... Žiūriu link balkono, kur lubas  beveik liečia pasak užrašo ant sėklų pakelio žemaūgiai pomidorai, tinkami auginti balkone. Renaldas vis juokauja apie džiungles, o aš nusprendžiau, kad matyt esu žemaūgė, jei žemaūgiai pomidorai baigia mane praaugti. :P Žydėt pradėjo pagal "duotą terminą". Jei pomidoriukai pagal kitą terminą nesimegs, su džiaugsmu mesiu lauk.

Dar vienas gegužiškas orų "pasispardymas"

Aš vis dirbu, orai vis "spardosi", vaikai siaučia ir lipa tėčiui ant galvos. ir dar, sužinojau, kad būna spalvotų vaikiškų plombų. O jei nuoširdžiai, Igniūtis vos širdies smūgio neįvarė pasirodydamas, jau maniau, kad dantis kraujuoja. :P
O jei apie linksmesnius dalykus, tai per patį orų atšalimą lydėjom tėtį darbo reikalais į pajūrį. Buvo net keista iš trumoų rankovių pereiti į megztukus, o prie jūros ir kone žiemines striukes ištraukti. Na taip, oras buvo klaikus - lijo, vėjas, šalta... Bet maniškėms blogų orų turbūt nebūna. Ir lūžtantys ietsargiai nuotaikos negadina.  Gi tiek įdomaus su besivartančiais ir lūžtančiais lietsargiais nuveikti galima. ;) Tad kartu su uodais trūkliais pabuvom Nidoj. Kažkaip iki šiol nebuvom užklydę iki liuteronų bažnyčios, bet juk visada būna pirmas kartas. ;)

 Dar sustojom Juodkrantėj pas kormoranus. Smirda... Bet šis gražuolis buvo už poros metrų. Ir patys medžiai su daug lizdų atrodė įspūdingai. Dar labai pravertė tėčio gauta dovana - knyga apie Kuršių Neriją- tai ir apie kormoranus daugiau pasiskaitėm.

 O rai tikrai nelepino. Tad nusprendėm Klaipėdoj sustoti žaidimų kambaryje. Bet tik iš trečio karto pataikėm į įperkamą. Tiek akropoly, tiek Bige kiek pakraupom kai pamatėm, kad kainuoja 5 eurus už valandą. Kaip juokėmės, mes iš skurdžios provincijos... Bet Studlande esantis Smaragdo uostas nustebino viskuo: įperkama kaina, labai malonia darbuotoja ir tuo, kad jis kitoks, ne standartinis. Išsivedėm besišypsančias paneles. Ko gero pirmą kartą liko vienos. Tad buvo baisiai rūpestingos, labai draugavo abi. Net suabejojau, ar apie mano vaikus ta darbuotoja pasakojo. :P

Antradienį laukė trumpas sustojimas Palangoj. Tai kas, kad su botais pabraidėm ir kai kas "pribraidė", vis tiek buvo smagu.

 Po to Kretinga. Maniškės ten buvo pirmą kartą. Pasivaikščiojom parke, mama ir "koncertą" pažiūrėjo. Bet ir vėl užklupo lietus....

Dar buvo darželio šeimos šventės. Savaitgalis su šiluma ir lauku. Silviją nors ir neramia širdim, bet pradedu išleisti vieną į parduotuvę ir trumpam į lauką. Rudenį jau bus mokykla, nebesužiūrėsiu... O įdomiausia buvo stebėti kaip sekmadienį, kai su tėčiu ir sese lauke susitiko su savo daržeio drauge ir užbėgo namo žaislų. Viena nenatūraliai stebėjosi namais, o kita irgi nenatūraliai bandė juos greituoju būdu aprodyti. :) Kai buvau jos amžiaus viskas buvo kitaip. Tiek buvomas lauke, tiek draugų vedžiojimas. Nieko nepadarysi, visur ir savi pliusai, ir minusai...

Penktadienis ir 13-a

nors tiesą sakant kuo toliau tuo labiau maišau kelintadienis ir keltinta diena. Va ką reiškia slenkantis grafikas... O po dviejų laisvų dienų savaitės vidury esu kažko paklausus kaip pirmadienis :P
Užtat Silvija puikiai žino kelintadienis ir kokie būreliai. Jau rudeniui jų tiek suplanavus, kad kartais paerzinu, kad nebebus laiko namo grįžti miegoti. :) O jei rimčiau, šią savaitę manęs vienas žmogus pokalbio vidury paklausė, negi aš tikiuosi, kad mano vaikai bus dėkingi, kad aš derinu savo darbus prie jų būrelių ir iš paskutiniųjų lakstaui (arba ropoju :D ) kur joms reikia. jei atvirai- tikrai nesitikiu. Tik tikiuosi, kad jos tuo džiaugiasi ir yra laimingos. :)
o per tą laiką visko buvo daug. Išsiilga šiluma . Dvi ekskursijos po Šančius. Aišku, abi taikėm prie zyzlių. Pirmoji- Šančiai vaikų akimis kiek nuvylė ir mane ir Silviją. Kad Ignėjai patiks net nesitikėjau. Tik susimąsčiau, kad jei mano vaikas vestų ekskursiją turbūt bent eigą būtų išmokus... Ekskursiją vedė kraštotyros būrelio keli vaikai. Kaip supratau patys ir maršrutą sudarė. bet neatsiminti kas po to, ar kaip vadinasi kino teatro griuvėsiai, pro kuriuos eina, jau nekas... Ypač kai dalis vaikų jau ne pradinukai. Bet bent jau būrelio vadovė papasakojo. O aš sužinojau, kaip šilkmedis atrodo. :)

Antroji ekskursija traukinių depe buvo puiki. Ignėja jau nusprendė, kad kai nedažys veidukų bus traukinių depo viršininkė. :) Pamatėm kur remontuoja traukinius, kaip atrodo garvežys iš vidaus, daug sužinojom apie bėgius, traukinius ir pan. :) laikas lėkte pralėkė.

Dar daržely pačiupoinėjo ir paglostė žasiukus. Dailėje Silvija nupiešė be galo spalvingą močiutės portretą .

Nebus iš šito vaiko dailininkės. Kaip ir iš manęs nebuvo. Iš Ignėjos gal ir galėtų būti, jei ne kiek per daug užsispyrimo ir noro viską daryti savaip. O Silvija mokosi, tobulėja, didžiuojasi savim ir džiaugiasi. Kiek džiaugsmo buvo, kai parodėlėj ant sienos rado savo badytą paveiksliuką.

Dar išvedė futbolininkus prieš rungtynes į aikštę. Kiek ten laukimo dėl kelių minučių. Bet abiems patinka. O Silvija pareiškė, kad ji žais arba teisėjaus (!) didesniam ir geresniam stadione nei Kaune. pagyvensim- pamatysim. :) Ignėja užtat leptelėjo, kad jos dėdė futbolininkas niekam tikęs, nes sūrio užsimanė. Kol supratau, apie ką :D Pasirodo, jis pasakė "Cheese". Ignėja šitą žodį žino ir rimtai susirūpino uiš kur jai to sūrio gauti. :)

 O kas dar? daug pienės pūkų, išuostytų alyvų ir išlakstytų pievų.

Aišku, reiktų pridėti apie rėkimus, isterijas ir nesitvarkymus, bet turbūt istorija irgi gali šį tą nutylėti, ar ne? :)

Maži šios savaitės atradimai

Žinoma, turbūt nebūčiau aš jei skaičiuočiau nuo pirmadienio. Nors kažkada juokiausi, kad geriausia savaitę skaičiuoti nuo dviejų iš eilės laisvadienių pradžios, jei tik tokie yra. ;)
Tad kaip jau turbūt minėjau, pirmas atradimas buvo pirmasis man patikęs lėlių teatro spektaklis: Noriu- negalima, reikia- nenoriu. kažkaip vaikystėje mama mane vesdavosi į teatrą, bet ne į lėlių. Pirmą lėlių teatro spektaklį pamačiau jau pradinėse klasėse, kažkas apie vištą ir požemio karaluystę. Atsimenu tik tiek, kad nepatiko. :D
Silvija pirmą kartą nuėjo į lėlių teatrą, lankėsi jame ne kartą ir ne du. Buvo jai labai patikusių spektaklių, bet man jei vis nepadarė įspūdžio. Šis jau padarė. Daugiau galit paskaityti
Spektaklis
O man patiko idėja, pristatymas, muzika, vizualiniai sprendimai, pvz. selfių idėjos panaudojimas,pačios lėlės. Tėvai jei ką juokėsi daugiau, bet panašu, kad ir Silvijai patiko.

antrasis susijęs su knyga. Kažkaip pastaruoju metu mažiau su jom skaitau, nes Silvija jau skaito pati, dar pati sugalvoja knygas "daryti" - tai yra rašyti ir piešti. O Ignėjai niekada knygos taipo labai nerūpėjo.
Bet ši iš bibliotekos labai patiko\

 Gražiai sueiliuotas V. Palčinskaitės vertimas, daug gražių paveikslėlių. Iš karto skaitėm tris kartus :)

Gegužė

Su Mamų diena pirmiausia :) Maniškės jau pripiešė piešinių. Silvija pririnko saldainių iš savo atsargų (tų, kurie neskanūs ;) ). Kadangi Ignėja tokių atsargų nekaupia, o iškart išdalina, tai ir sceną iškelti spėjo. Va ką moka maniškės tai moka - garsiai emocijas reikšti. Ir audringai. Bet iki šiol tik beveik pripratau. ;)
Kažkaip pastaruoju metu ir vėl gyvenu lėkime, ir man tai vis mažiau patinka. Bet šiaip ar taip prieš rudenį bus pokyčių darbinėj veikloj, žiūrėsim kaip iš naujo viskas dėliosis.

o per tą mėnesį visko buvo daug: blogo oro, sugrįžimo į šiltas striukes. Perliukų:
Ignėja praplėte savo iš daržleio parsineštą žodyną. Šįkart nelabai baisiu - bliamba. Klausiu ką reiškia.
-Čia mama futbolo žodis. Kai kuris neįmuša, o kitas įmuša daug, tas neįmušęs susiraukia ir sako: bliamba
Daugiau klausimų nebeturėjau

Kalbinu Ignėją jau gultis miegoti, o ji labai nuoširdžiai piktinasi: ir kas sugalvojo, kad reikia miegoti? Jei seniems tėvams, seniems dėdėms, tetoms ir kitiems seniems žmonėms reikia- tai ir miegokit. O aš jauna, stipri, graži (! :) ) - ką norėsiu tą ir darysiu.

Žiūrėjom kaip Laisvės alėjoj studentai rideno rekordinį margutį, o Silvija paskui per koncertėlį išbandė būgnus. Būrelis rudeniui jau išsirinktas. ;)

Buvo darželio ekskursijose, išvedė futbolininkus į aikštę, dainavo Sobore per motinos dienai skirtą konkursą. Va va, ir aš norėčiau būti vaiku, o ne eiti į darbą...

po truputį apie viską

Daug čia mes visko per tas dienas nuveikėm.  buvom Kaziuko mugėj. Tradiciškai buvo labai vėjuota ir net sniego gavom. bet užtat prisipirkom daug skanių barankų. :)

Vieną saulėtą dieną kai mama nedirbo labai smagiai prisibuvom Nemuno saloj. Buvo išbandyti visi treniruokliai, žaidimų aikštelė, kalniukai, patikrintos pakrantės.

 Pasivaikščiojus krantine ir pamačius reikalingą požeminę perėją negi grįši atgal, kai galima tiesiai. O kai neišeina dviem, galima ir keturiom. ir daug juoko buvo, bent jau mamai su fotoaparatu.

O kur dar pačios nuostabiausios, idealiausios spurgos? Kiekvienas turbūt turim savo mėgstamas, o Ignėjos visada ta pati ir neatsivalgoma - su cinamonu

Pavasaris, džiaugsmai ir pasiskundimai

Kažkaip jau senokai bebuvo, kad laikas vakarais imtų ir pranyktų. matyt nors ir pavasaris, bet vis dar žiemos miegu svajoju užmigti. Priešingai nei mano panelės, kurios keliasi vis anksčiau, o gulasi vis vėliau... Ir kartais atrodo, kad net sportiniai būreliai jau nebepadeda. Pas mus kažkokia eilinė būrelių betvarkė- pertvarkos. Kai tik atrodo, kad viskas nusistovėjo, staiga ima vėl viskas verstis. Turbūt jau laikas priprasti?
Jau rašiau, kad Silvija pradėjo lankyti futbolą. Paskui užsiprašė ir Ignėja. Bandėm pas bendraamžius. Pirmas kartas kai buvo mažų vaikų buvo visai geras, bet antradienį supratau, kad už tą košę aš tikrai nesiruošiu mokėti pinigų. Kaip tyčia susirinko labai daug vaikų. Tai yra 4-6 m vaikų grupė. pagrindas yra berniukai. O dar reikia pridėti, kad dauguma tėvų laikosi požiūrio, kad vaikai ateina išsidūkti, o ne ko nors kito. Gerai gerai, prašom su argumentais kam toks mano požiūris nepatinka. Bet aš būrelius vertinu pagal savo vaikų norus ir pageidavimus. jei maniškė nori mokytis žaisti futbolą - aš to ir atvedu, jei tėvai sėdi salėj, naiviai manau, kad mano pareiga neleisti vaikui išsidirbinėti. beje, tokių paskutinį kartą gal buvo trys. su manim. Kiti ėjo galvom, trenerė stengėsi iš paskutiniųjų. Padaužas sodino ant scenos skaičiuoti iki 100, o dauguma mamų ir tėčių sėdėjo įlindę į telefonus ir į nieką nereagavo. Čia kaip vieno 5,5 m berniuko mama po treniruotės kitais akė: gerai, kad čia ateina, nes išsilaksto, drausmės gauna, o dar ir skaičiuot gal išmoks. Taip ir supranti, kad turi be galo protingą keturmetę... Nes su didele nuostaba žiūrėjau, kaip išskaičiavus pirmais antrais, priminus kodėl ir kas, nors jau buvo padaryta, didžioji dalis nesuprato ir darė bet ką. Gal tikrai genijus auginu? o jei rimtai, čia juokas pro ašaras, nes praėjo du metai, o aš ir vėl susidūriau su motyvuotos keturmetės problema. Silvija norėjo rimtai mokytis dainuoti. Jai buvo liūdna ir pikta, kad bendraamžiai pamokose dūksta, o privačios ne mūsų kišenei... Ir ignūtis, kone su ašarytėm vijosi nuspirtą kamuolį, kad spėtų grįžti prieš pratimą. Ką gi, perėjom kur sesė, pas didesnius, bet čia jau kitos bėdos. Be to, ir fizinės galimybės kartais ne tos... Bet, kaip sakant, kol bus noras tol bandysim. :) o kaip bus rudenį niekas nežino. Kol kas entuziazmo pas abi daugiau nei reikia. Pas Silviją- daugiau nei realių galimybių. Bet kai atšils laukia daug darbo vakarais gerinant tas galimybes. Gal pavyks. :) O čia ir priežastis dėl ko pas Silviją truputį nosytė (be reikalo) užsirietė ir entuziazmo padaugėjo. O kokia dabar jos mėgstamiausia futbolo komanda turbūt net klaust nereikia.

Bet kai abi tą pačią dieną eina į futbolą, Igniūtis kartais ima ir nusprendžia eiti į dailę. Šiandien kai sesė dažų "tapšnojimais"- antspaudais margino didelį popierinį kiaušinį ji man nupiešė be galo gražią ir ryškią vaivorykštę. kas kad guašas beveik visas suėjo, gi bus to guašo. :D

Pavasaris

kažkaip šiemet mano plepsytės labai laukė kalendorinio pavasario. Aišku, niekas nepasikeitė, bet vis tiek išdidžiais ako: pavasaris. :) O aš dar gero sniego norėčiau....
Turbūt jau minėjau, kad Silvija jau senokai prašinėja leisti į mergaičių futbolą. Nors aš neįsivaizduoju labiau nefutboliško vaiko nei Silvija. :) Tiek sportiškumu, tiek manierom, tiek kitais dalykais. Bet kadangi baseino jau nebelanko, teko mamai ir futbolą surasti. Pirmą kartą vedė tėtis, šįkart jau aš, su sese žinoma.
Ir aš supratau, kad gal geriau baseinas. Kažkaip Haroldas man ten ramybę įkvėpdavo. ;)
 Žiurėjau į savo žioplytę ir stebėjausi kodėl ji nori ir mąsčiau kiek ji ten išlankys. Turbūt kažkada juokiausi, kad Silvija yra visiškai mano gabaliukas, aš kartais per atstumą matau ir jaučiu kada ji jaudinasi, o tada ir aš jaudinuosi... Tad Silvija jaudinosi, aš dvigubai. :) Ir mąsčiau kiek darbo namie reikės įdėti, kad bent kiek panašaus į futbolo žaidimą išeitų...

 Šiandien vėl nedirbu, tada panelytės žinoma namie, o ne daržely. Žvarbu lauke... Bet vis tiek išsiruošėm ančių lesinti į parką. Tvenkinukas vis dar užšalęs, o balandžiai mano panelėms labai didelio susižavėjimo nekelia, kaip ir man. Tad šiek tiek palesinę balandžius patraukėm ieškoti ančių. Ir radom balose tarp medžių. O kiek klegėjimo ir kreksėjimo buvo. :) Čia iš abiejų pusių, ir vaikų, ir ančių. :) Gražiausia maniškėms buvo kaip antys slysdamos per ledą artyn bėgo. ;) O paskui prasidėjo atrankinis lesinimas, kaip aš juokiausi: Sese, tu lesink antytes mergytes, jos labiau nusipelnė. Nors kuo nusipelnė taip ir neišsiaiškinau, bet kad vis dar skiria kur antis kur antinas irgi neblogai. :)

Grįžtant dar sustojom bibliotekoj, tad nenuostabu, kad abi biblioteką ir žaidžia. Man labiausiai patiko bibliotekos pavadinimas, Silvijos sugalvotas:
"Fainiausia Kauno biblioteka". Va taip. :)

Plepseliai

Savaitės senumo padaužyčių tetos skype surašyti pasakojimai kas linksma buvo kartu:

Pasakoju,kad močiutės nebus, nes išvažiavo į laidotuves, mirė jos krikšto tėtis. Neatsimenu, kuri klausia - o ką dabar darys - ims kitą krikšto tėtį? Nu teisinga mintis :D negi būsi be, reikia kitą imt)
O dar visaip gyrėsi kokios jos mėsos valgę (kokios aš ne) - ir kengūros (beje, autoritetingai išaiškino, kur jos gyvena Lietuvoj. Ir žinok, ne zoologiojos sode :D), ir šio, ir to , Ignėja - vienaragio valgiusi, o Silvija sako - valgiau arklio uodegą. Sakau - kad ten mėsos nėra, tik plaukai, gal jaučio uodegą?
Ne, kažkokią kią arklio dalį. Pamąstė sekundę, sako - arklio smegenis (nu taip ir matau S arklio smegenis ragaujančią :D )
 O baigėsi pasakojimai tuo, kad Ignėja valgė eglės mėsos, tada jau teta nesusilaikė ir pradėjo aiškint, kad ten medis, ne mėsa, kietas ir neskanus - kaip botagėlio kotas :D galima paragaut, tik paragaut pamiršom :D

Namai, karai ir požiūriai

Savaitė su viršum vėl prašuoliavo. bet daugiau dienų dirbau. O paskui ir ligos šiek tiek užpuolė...Tad savaitgalį stengiausi gulinėti kai tik išėjo. Bet išėjo irgi tik pusiau...
Nors spėjom ir sniego pačiupinėti, ir batus būreliui nusipirkti. Bet apie tai vėliau.
Antradienį nedirbau, tad ta proga vaikus nusprendžiau nusiovežti į naują pramogą vaikams Megoje. Iš pradžių ir aš kritiškai žiūrėjau, ir jos. Bet įsižaidė po truputį. Ačiū ten viską prižiūrėjusiai merginai. Trūkumų ir neapgalvotų dalykų yra, bet kaip supratau, dar šis tas bus tobuliniama.

Tik pamąsčiau, kad gerai buvo atvažiuoti darbo dieną, kai dar nebuvo labai daug vaikų. nes kai vienu metu susirinko apie 10, jau grūstis pasijautė... O šiaip šypsojausi sau tyliai, kaip Silvija nusprendė visiems vaidmenis paskirstyti. Ji aišku buvo mama, kita mergaitė teta, dar buvo tėtis, brolis, dėdė, kaimynas, teta, ir... vienaragė. :D Turbūt net nereikia sakyti aks ja buvo.
Bent jau maniškėms pagrindinis užsiėmimas buvo atvežus karučiu kelti kibiru detales į viršų ir kažką statyti. Bet didelis minusas kad tas kibiras ir kėlimas labiau pritaikytas "pastoliams", ant kurių nebuvo galima lipti, o ne stogui... be suaugusio pagalbos net Silvija dažniausiai nepasiekdavo. Tad ir ta prižiūrinti mergaitė, ir aš buvom įdarbintos.

reziume? Mega šaunuolė, kad vis ką nors atveža vaikams. patikrinsim po kiek laiko ar ką nors patobulino. Ir šiaip visai neblogai praleidom tą valandą.

namuose panelės siaučia irgi už tris. Bet tikiuosi radom pusėtiną bausmę, kuri nors trumpam suveikė. Už mušimąsi ir rėkimą abi ėjo į stadioną bėgti 4 ratų. Sekmadienis, lauke gera pliurzė, kažkiek šlapdribos. Gerai turėjau atrodyti su lietsargiu ir termosu arbatos reguliuojanti savo paneles bėgti. netikėjo, kad teks eiti. Du ratus labai lengvai apibėgo, toliau jau su zyzimais... Bet suveikė. Net jei ir trumpam.

Gal minėjau, kad Silvija jau kuris laikas zyzia, kad nori lankyti futbolą. kadangi su baseinu viskas baigėsi, kai jau nebuvo kur dingti ir teko kišti veiduką į vandenį, kito sporto verkiant reikia. tad teko mamai ir mergaičių futbolo treniruotes surasti. kol kas buvo tik su tėčiu, tad daug papasakoti negaliu. Bet šiandien mirksėjau akim, kai viena mama belaukiant choro, kuriai Silvija pasigyrė apie naują būrelį atsakė:
kas čia dabar? mergaitei reikia kokius šokius lankyti...
ir dar niekada taip nesidižiavau Silvija, kuri negalvodama ir kiek nemandagiai, bet atsakė:
tai vargšė jūsų dukra, nes jūs nieko nesuprantat.

P.S. Tos mamos ir šiaip niekada nemėgau, tad tikrai nuostolio nebus jei nekalbės daugiau. :)

Sniegas

šiandien man pusdienį reikėjo dirbti. O ryte taip gražiai snigo... gabalais. :) Tik aišku, padaužyčių tėtis visai nesidžiaugė, kai nuo 8,30 skambinėjau ir visais įmanomais būdais raginau vesti vaikus lauk. Bet išvedė. ir dar spėjo mažulytį "susmegenį" (taip taip, Igniūčiui dabar tokie rūpi :) ) pastatė.

Tik tas sniegas kiek po 10 val ryto jau ėmė ir ištirpo...

paroda

Kai mama sirguliuoja, vaikai sloguoja, lauke prastas oras, tenka parodas organizuoti :)