Karščiai

Vėl tikra karšta vasara, kokią aš mėgstu. Tuo labiau, kai darbe nekaršta. Bet kur nors važiuoti mašina jau kančia... Ech, gerai būtų dabar kur nors atostogauti... Bet darbe tenka suktis taip, kad net nepastebėjau kaip penktadienis atėjo ir praėjo.
Apie jūrą jau neparašysiu. Bet buvo gera bent toms trims dienoms ištrūkti ir šiek tiek atitrūkti. Buvo kas stebino, ir nebūtinai gerąja prasme, buvo kas džiugino, pvz. kaip abi džiaugėsi jūra ir Silvija visai nebebijojo vandens, kaip kad pernai buvo. Ir nors kartą pataikėm labai gerą ir šiltą orą prie jūros.:)

O dabar gyvenimas vėl grįžo į įprastą ritmą. paršeliai abu kasdien bando išvesti tėtę iš kantrybės ir kasdien tai beveik pavyksta. Dviese jau neblogas tandemas išeina- ir  gudriau sugalvoja, ir geriau nuveikia. žodžiu, pas mus turbūt niekada nebūna liūdna.... O šią savaitę mes sudalyvavom dviejuose renginiuose: Botanikos sode surengtoj Kvapų naktyje ir Jaunojo mokslininko savaitgalyje VII forte.
Žinoma, su botanikos sodu labai daug vilčių nesiejom: vakaras, daug žmonių, mes su pietų nemiegančiais ir anksti besikeliančiais vaikais. Veiklų vaikams buvo numatyta minimaliai ir dar tokioje miniatiūrinėje palapinėje, kad ir sustojom labai trumpam. Nes klausyti apie sėklytes nieko nematant Silvijai buvo neįdomu, tik pro mikroskopą į sėklytę bandė pažiūrėti. Ledų degustacija irgi kiek nuvylė. Ledai buvo skanūs, ir ne kiekyje esmė, bet jei buvo pristatyta kaip botaninių ledų degustacija, bent galėjo papasakoti daugiau, o susidarius grūsčiai taip ir težinojom tokius pavadinimus kaip "Saldžių sapnų", "Pasimatymas" ar "Šokas" ir pan. Jei kalbėti apie kitus renginius- pažiūrėjom gėlių, pasivaikščiojom, šiek tiek pasiklausėm koncerto ir sutikom kelis pažįstamus. Buvo smagu. :)
O šiandien gerokai paebejojom, bet nusivedėm Silviją į VII forte surengtą jaunojo mokslininko savaitgalį. Apie chemiją. nesvarbu, kad Silvija turbūt dar tokio žodžio nežinojo. Aišku, skirta didesniems, ir priešmokyklinukai buvo tik du- Silvija ir dar šešiametis berniukas. Ir Ignėja, viską pavyzdingai išsėdėjus, reikalavus eiti žiūrti iš arčiau, tik chalato nesidėjus. tad pirmiausiai visi jaunieji mokslininkai apsirengė chalatus, užsidėjo akinius ir prisisegė korteles su žodžiu profesorius ir savo vardu. Ta proga bdar ir žodį profesorius geriau pasiaiškinom.
Pirmiausiai papasakojo apie eterinius aliejus ir parodė, kaip gaminamas apelsinų eterinis aliejus. Foto ne mano, iš VII forto facebook puslapio

Iš pradžių davė pauostyti eterinio aliejaus, vėliau- etilo alkoholio. kai paklausiau koks kvapasa mano visažinė Silvija bematant pakomentavo: kaip Sprite. :D Ir stebėjom pirmąją proceso dalį. Net mažė nenuleido akyčių.
Vėliau laukė keletas eksperimentų lauke. Žinoma, kur nebus įdomu, kai iš cukraus pudros ir sieros rūgšties padarė anglies stulpą. Reikėjo matyti mažųjų akis. :) Tikrino, kaip medžiagas veikia acetonas ar kaip jodas padeda patikrinti ar bulvėje, banane ar pan yra krakmolo. Bet didžiausią įspūdį turbūt paliko vadinamoji Dramblių dantų pasta. Turbūt dabar  niekas neabejoja, kad Silvija dabar nori būti chemijos profesore? :D Ignėja sakė bus teta baltu chalatu, tai turbūt irgi aišku, apie ką.  O iš pradžių kol mes švietėmės, tėtukas dar spėjo ir ekskursijoj sudalyvauti. Žodžiu, renginys užskaitytas, labai rekomenduojamas, kaip ir pats VII fortas ir jo entuziastai.

Giminės

Prisipažinsiu, giminėms niekada labai daug sentimentų nejaučiau vien todėl, kad jie giminės. Vieni patiko, kiti mažiau, bet užaugusi tikrai nejaučiu įsipareigojimo su jais dėl šios priežasties bendrauti. Kai buvau maža turėjau daug labai didelių pusbrolių ir pusseserių iš mamos pusės. Iš tėčio pusės su sese esam viduriukas. Bet vyresniųjų pusbrolio ir pusseserės nemačiau kokių 25 metus. Vienas iš jų žinau kaip atrodo, visagalis facebookas. ;) Iš jaunesniųjų bendrauju su viena. ir tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nejaučiu jokio piktumo ar gailesčio, kad kai kurie nebendrauja. Ir net neįdomu kaip dauguma gyvena. Ir kiek save pamenu, vaikystėje tos giminių reikšmės irgi nejaučiau. Dauguma smagių atsiminimų susiję su mamos draugių vaikais, o ne giminėmis.
Mano mamai giminės svarbūs. Ir panašu, kad tai šiame gyvenimo etape labai svarbu Silviukui. jau žiemą vis paklausinėdavo, kodėl kiti vaikai daržely turi pusbrolių ir pusseserių, o ji ne. Ką darysi, yra kaip yra.
O savaitgalį ta proga, kad pamatyti daugiau giminių Silviuką įsiūliau vežtis į kamajus, į mišias už prieš 20 metų mirusį mamos vyriausiąjį brolį (vienas iš nedaugelio giminių, kurį visada atsimenu su šypsena ir meile). Ir ji grįžo švytinti. Gi tiek giminių ir pusbrolių/pusseserių atsirado. Kas, kad antros eilės, kam čia tokios smulkmenos rūpi. :D Bet su tokiu pasididžiavimu vardino visus vardus, klausė, kada su kuriais susitiksim ir turbūt pasigyrė jei ne visiems sutiktiems žmonėms, tai bent kas antram. :)

Paskutinė paskaita....

Šiandien buvo paskutinė pėdsekystės paskaita. Aš čia su liūdesiu... Buvo taip smagu ketvirtadieniais palikti vaikus Ievai ir važiuoti į botanikos sodą valandai ar pusantros prasiblaškyti, sužinoti daug naujo ir t.t. Ir jau tuos pagrindinius lankytojus pamatyti. Pasimėtyti savais juokeliais, kad mašiną atsekėm pagal pėdsakus. Ir jau apie kažką tarpusavy pasikalbėti. :) Jau žinau, kad "dėdė eigulys" iš Pravieniškių. Senukų pora iš Šakių rajono. O kol laukėm Tomo ir kol jis ieškojo rakto, dar spėjom išsiaiškinti, kad senukas, beje, buvęs veterinarass, iš Kamajų apylinkių. O tai dar viena man žinoma vieta. Ir kas keisčiausia, kad jis pasakė iš mano kalbos pagalvojęs kad turiu ryšių su tuo kraštu. Ir jokie mano aiškinimai, kad aš kaunietė nepadėjo.
Maža ta Lietuva, tik pasisuki, ir štai netiesioginis pažįstamas arba randi ką bendro. Ilgaplaukis "dėdė"- kažkoks mokytojas, kaip ir jo žmona. Kitas dėdulė spėjam kažkuo susijęs su fizika. Vienas iš vyrukų pasirodo gan žinomas gamtos fotografas. Žinoma, vien iš fotoaparato galima spėti. :) O apie mus su padaužiukų tėčiu turbūt niekas neatspėtų- neišsidavėm. :)
Dar laukia viena išvyka. Gal net dvi, jei suorganizuos dar vieną žiemą. Norėčiau... Ir nebūčiau aš, įdomu bus ne tik dėl išvykos, bet ir bus smagu pamatyti tuos pačius žmones.
Tai tik pasikartosiu- šituose kursuose dalyvauti labai labai verta, sekti informaciją kada jie vėl bus galima čia.
Ir pasigirsiu nauju paragautu dalyku. Viena iš bobulyčių visus maloniai nustebino: pavaišino šilkmedžio uogom. Visai tokiom kaip čia:

Pirmą kartą tokias ragavau. Ir net nežinau kaip apibūdinti jų skonį. Kaip vienas tiksliai pajuokavo: beskonės, bet labai skanu. Būtent. :D Skonis labai švelnus, bet su malonumu galima nemažai suvalgyti.

Pėdsekystės kursų išvyka į Novaraistį

Spėju, vaikai jau namie pripratę girdėti žodį mokytis. Taip įvardinam ir savo pėdsekystės kursus. Tik išeinant Silvija pasidomėjo: Jūs einat ir einat mokytis. Jūs ką, ten nieko nesuprantat ir neišmokstat, kad taip dažnai važiuojat?
Bet kadangi išvežėm pas močiutę, senelį ir tetą "Joviliūtą", kaips ako Ignėja, kur būna apšokinėtos, pildomi vos ne visi norai ir skaniai primaitintos, daugiau prieštaravimų nebuvo. O mes palikę vaikus pajudėjom Novaraisčio link. Ne taip ir toli, bet šitos vietos visai nežinojau, net pavadinimas negirdėtas buvo. Buvom susitarę susitikti prie stebėjimo bokštelio. pasukę iš pagrindinio kelio kurį laiką dardėjome miško keliukais, vėliau pasukome į dar mažesnį ir netrukus buvome jau ten. Tomas ir dar keli kursų dalyviai jau laukė mūsų ten. Galėjome rinktis iš kelių datų, tad buvo ne visi. Nors 12 ne taip ir mažai. Jau buvo "dėdė eigulys", kaip kartais jį vadiname, plepios bobulytės, vyresnių žmonių porelė, abu jaunieji vyrukai, du rečiau matyti jaunuoliai (čia aš mergaitiškai pasvarstysiu, taip ir nesupratom- porelė ar ne, nors apie mus per tą įprotį laikytis už rankų turbūt niekam nekilo klausimų), mes ir Tomas. Išlipus iš mašinos atsivėrė puikus ir kiek netikėtas vaizdas. P iš bokštelio, į kurį netrukus įsiropšėm, jis atrodė beveik taip pat.

O kitose pusėse dar matėsi gėlių. Gražu...
Netrukus kiek su nuotykiais, bet pajudėjome iki išėjimo vietos. O nuotykis ir nesklandumas buvo tai, kad pusė mašinų vedaami Tomo ėmė ir nurūko, o mes kiti gal 20 minučių sugaišome kol juos radom. Bet bent jau krtu klaidžiojom... Nors nuotaiką kiek apgadino. Su padužiukų tėčiu taip ir prisiminėm puikų praėjusio savaitgalio organizavimą. Nebūtų ten kariškiai...
Bet buvo kaip buvo, užsidėjom kepures nuo saulės (netgi aš jau tokią turiu :D), įsimetėm gerti ir su visais ptraukėm pirmyn. Tenka apagailestaujant prisipažinti, kad kaip į kursus ėjau ne dėl pėdsakų, o dėl žinių pie gyvūnus, taiip ir čia ne pėdsakai man labiausiai rūpėjo... Beveik iš karto prie nediduko karjero, prie be galo gražių tarsi debesėliai suaugusių smilgų ir burių drugelių pastebėjom stirnos pėdsakus. Tyliai pasidžiaugsiu: kaip geraia, kad pėdsaakų fiksavimas buvo komandinis: buvo kas maatavo, žiūrėjo, užrašinėjo. O aš galėjau tik linksėti. bet jei ką, pagrindinius pėdsakus atpažįstu, Tomas puikiai atliko savo darbą. :) pasvarstėm kaip ir kur stirna nuėjo ir kokiu būdu- šįkart eidyne. Ir taip toliau geras tris valandas vaikščiojom po mišką: dairėmės, stebėjom, pasiskindavom po kelias mėlynes ar avietes, vaikėm būrius musių, juokėmės, ir netgi darėm gipsinį manguto pėdučių antspaudą. Nors iš gyvų matėm tik paukščių ir žaltį. Bet kaip gražiai ir vikriai tas mažas juodas žalčiukas prašliaužė... :)
Bet grįžkim prie pėdsakų. Reikia pripažinti, kad dairytis pėdsakų yra daug smagiaua ir įdomiau nei gali psirodyti. Ypač su tokia kompanija ir tiek smagių komentarų. Prie berods antro stirnos pėdsako kažkas pajuokavo, kad gal čia ne stirna, o pžka. Bet tuoj pat buvo linksmas vieno iš dalyvių atsakymas: bet tada šalia būtų bobutės pėdsakas. :) Kitoje vietoje irgi prie stirnos pėdsako (jų ir mangutų pėdsakų buvo daugiausia) Tomas paklausė, kieno dar galėtų būti šis pėdsakas. Katino, atsakaė vienas iš vyrų. Čia gi kanopinis, pasipiktino viena iš bobulyčių. Batuoto katino, ramiai pratęsė tas pats vyriškis. Ir taip toliau.  Tad nereikia turbūt stebėtis, kad laikas lėkte lėkė. matėm dar briedžio, šerno ir tikriausiai vilko pėdsakus, veiklos žymių. ir daug batų pėdsakų. :D kaip juokėmės ir juos beveik jau mokam atpažinti: moteriškas, guminiai batai, 37 dydis,- ramiai komentavo "dėdė eigulys". Ir aplink ir vėl skambėjo juokas. :)
Tik musių ir visų kitų skraidančių baisių padarų galėjo būti mažiau. O jų buvo daug, nematytų ir baisių. Ech, kiek gaila, kad ryt nepavyks sudalyvauti šiame žygyje susipažįstant su vabzdžiais. net vaikus buvau suradus kam palikti, bet einam į gimtadienį... Nieko, gal kitą kartą.
Ech, kaip gaila, kad pėdsekystės kursai kitą savaitė jau baigsis... mielai eičiau visą vasarą.

Kitos vasaros veiklos

Jau minėjau, kad šią vasarą turiu dar vieną smagų užsiėmimą. Gal net rašiau, kad tai pėdsekystės kursai. Bet turbūt laikas papasakoti su priešistore.
Gerokai seniau nei prieš metus Žaliojoje Lietuvoje paskaičiau apie pėdsekystės kursus. Jau tada galvojau, kad smagu būtų tokius palankyti. ir turbūt nuo tada ar anksčiau gaunu Baltijos vilko naujienlaiškius. Kartais skaitau, kartais ne. Visaip būna. Bet pamačius apie pėdsekystės kursus užsiregistravau tą pačią dieną. ir dar padaužiukų tėčiui prizyziau, kad paskambintų buvusiam savo bendradarbiui, kuris dabar priklauso tai aorganizacijai, kad tikrai pakliūčiau. kad aš ten norėjau ir einu niekas turbūt nenustebo. Bet dėl padaužiukų tėčio dalyvavimo buvo kas antakius pakilnojo ir paklausė, kuo prigrasinau, kad eina. Negrasinau, ir net ilgai įkalbinėti nereikėjo.
O jei iš tikrųjų- labai smagu. Ir kiekvieną savaitę laukiu nesulaukiu ketvirtadienio vakaro. jei kam netyčia įdomu, pernykščių kursų medžiagą galima rasti čia. Bet juk ne tik informacijoje esmė. Pasakojančio vyruko užsidegimas, emocijos, susidomėjimas, kuris ypač buvo jaučiamas kalbant apie vilką ir lūšį, viską daro daug įdomesnius. daug naujos info, ne tiek apie pėdsakus, kiek apie gyvūnus. Pvz. apie lūšį nežinojau beveik nieko ir ji niekada man nebuvo labai įdomi. O paskutinį kartą vaikus nusivedus į zoologijos sodą ilgokai pastovėjom prie lūšių, ir dar sesei pusę paskaitos atpyliau. Nes lūšys iš tikrųjų tokios gražios...
Įvairi ten publika renkasi. Ir paskutinius kartus jau kiek atsisijojo. Nemaža dalis yra vyresnio amžiaus. Buvęs eigulys. Dvi labai aktyvios, besidominčios ir klausinėjančios bobulytės apie 60 m. Toks dėdulė su hipių laikų šukuosena su žmona, kurie irgi daug žino ir matė. Ir maždaug 65 m amžiaus pora. paprastai jie susėda pirmose dviejose eilėse, labai įdėmiai klauso, daug klausinėja, komentuoja, dalinasi patirtimi, o paprašius sau nupiešti pėdsakus labai greit ir uoliai piešia. O kitose eilėse paprastai susėda kaip juokiausi antramečiai, kurie tiek nežino, arba bent pėdsakų nemoka pešti ir neatsimena.
Paskaita paprastai užtrunka 1-1,5 val. Bet liūdna nebūna. Turbūt linksmiausia paskaita buvo apie briedį. Ir ne todėl, kad briedis kažkuo išskirtinis, bet tiesiog linksmai susidėliojo. Pvz. išgirdus, kad briedžių patinai kartais rujos metu sudaro nedideles grupes, aktyvioji bobulytė teiraujasi:
-O ką jie kartu daro?
-Eina patelės ieškoti.
-Vienos ar pvz. trijų, jei trise?- toliau teiraujasi ji.
-Vienos, nes kaip kalbėjom poruojasi stipriausias patinas.
-O tai ką veikia kiti?
paskaitas vedantis vyrukas kiek pasidairo ir ramiai pratęsia:
-Žiūri ir mokosi.
O čia jau mes išvirtom iš juoko.

Kiek vėliau ta pati bobulytė pasakojo, kaip savaitgalį buvo miške ir matė kažkieno pėdsakus ir teiraujasi, kieno galėjo būti. Pati spėja, gal stirnos. vienas iš sėdinčių link galo linksmai replikuoja:
-tai gal bizono? (čia kaip tik buvo visi pranešimai apie iš aptvaro pabėgusią kaimenę)
Bet bobulytė labai rimtai atsako: Tai kad aš ne ten buvau, o prie Kauno...
Tad taip ir linksminamės ir šviečiamės. O šeštadienį laukia praktinis užsiėmimas. Kaip aš laukiu....