Bitės

Daug darbo per kelias dienas, kai vaikus kaip tyčia nemiga užpuolė.Tad nieko nieko nespėju. Parašyti irgi...
Tik nuoroda į trumputę peticiją dėl bičių. Ir jau duotas pažadas didžiajai padaužai ryt papasakoti apie bites. Tik teks pačiai kiek paskaitinėti...

To EU decision-makers:

We call on you to immediately ban the use of neonicotinoid pesticides. The catastrophic demise of bee colonies could put our whole food chain in danger. If you act urgently with precaution now, we could save bees from extinction.

Bitės

Piešiam žuvis :)

Piešiam žuvis
Apie ką aš? Apie kampaniją, kuria siekiama pasiųsti žinią Europos parlamentui ir paskatinti sudaryti galimybes, kad žuvų ištekliai galėtų atsigauti.
Ilga ilga tema apie besaikę žvejybą, kita diskutuojanti pusė apie alkstančius ir darbą žvejams. Dar pridėkim ekologiją ir ekologines sistemas. Materialinę naudą. Žodžiu visko daug.
Vandenynai man rūpi, labai. Mokau savo zuikas saugoti gamtą. Ir Silviukas mokosi. Ir rūšiuoti, ir saugoti, ir kartu galvoti. O kol kas piešiau žuvytes. negana ir šiaip su piešimu nedraugauju, dar reikėjo kompiuteriu. Ir mažei iš paskutiniųjų bandant lipti man ant kelių ir norint padėti. :) Bet nupiešiau. Nes man tai svarbu...

Vaikai

Ir šįkart ne tik mano. :) Vakare, Strakaliuke, šiandien užsiėmimą vedė ne teta Agnė, kaip sako Silvija, o dėdė Karolis, jau pora kartų matytas jiems padedantis studentas. Ir mažių nebuvo daug, tik trys: Silvija ir du maždaug dviejų su puse metų berniukai: Benas ir Jonas. Silvija pasigavo naują frazę, tik niekas neprisipažįsta iš kur. net keletą kartų užbaigdama ropojimo pratimą pasakė: "Aš sukuosi, sukuosi, ir tu, mama, su manim greitai susisuki." Tikrai ne pati sugalvojo, bet kad nelabai vartojamas posakis pas mus...
O krizenom iš Jonuko, kuris išmoko vieną akį gudriai primerkęs ranka pamojuoti. Mojuotų Silvijai, tai juoktumėmės, kad kibina. Bet kad mojavo savo draugui Benui. :D va tokie tie mažiukai: vienas nedraugauja su mergaitėm, kitai nepatinka berniukai. ;)
Bet užtat Silvija vėl mane pritrenkė. Ne, nesakysiu, kad vaikai greitai auga šiais laikais. Greičiau mano smalsutis kopijuoklis kažkur visko prisiklausė. Kaip visada visi smagiai šokinėjosi ir ridinėjosi ant kamuolių. Ir Silvija kaip visada čia daug kikeno ir juokėsi.Paklausus, kas čia taip gražiai juokiasi išgirdau: "Berniukams patinka, kai megaitės gražiai ir daug juokiasi.". Va taip. ir pasakykit, kur prisiklausė????

Blynai, vaikai, autobusai ir kas tik nori

Dar viena diena lėkte pralėkė. Visko buvo - ir kariavom, ir draugavom. Ir mama didžiukui nuolaidžiavo... taip taip, leido pasėdėti prie kompiuterio ir du žaidimukus mažiukams pažaisti... tutitu Žinoma, kad kartu su manim, tai yra sėdint ant kelių. Bet koks išdidus buvo balselis, sakantis: mama, man pačiai išeina. :)
Šiandien mano plepukas gal kiek tylesnis, nes labai rimtai rengė lėles visais įmanomais rūbais. Čia turbūt ramybė mano ausims po vakar. vakar keliavom pas logopedą, pasitarti dėl "k" ir "g". Tai dar darželyje panelė pasireiškė. Pasiėmiau kiek anksčiau, vis tiek jei ir miega ten, tai labai trumpai. Ir žinoma, negalėjo užsičiaupti. Dar nemoka kalbėti tyliai, kas be ko. ;) Tad prieš pat išeinant auklėtoja pajuokavo: "Silvyte, tu pleputė, ple ple ple visą dieną." O mano panelė irgi atsilygino: "Auklėtoja, to irgi pleputė, irgi ple ple ple visą dieną." Aš jau raudonuoju, klausiu, ar tai galima sakyti auklėtojai. Tai maniškė tuoj pasitaiso: "Auklėtoja, jūs irgi pleputė, ple ple ple visą dieną." Ir ką čia bepridursi? :D Drovumas pas logopede irgi truko gal dvi minutes. Išgirdom abi, kad tokiam amžiuje svarbu žodynas ir sakinių dėliojimas. Tai jau maniškė nepatylėjo: "Teta, aš tai daug žodžių moku. ir visom kalbom. Ir tokių kokių jūs nemokat. Ir sakinius gražiai dėlioju. Vieną sudėlioju, tada kitą. ir taip visą dieną dirbu..." Tai jau logopedei klausimų nebekilo. :D

O jau kokiu autobusu grįžau vakare... Apie 21 val prie kalniečių įlipom į 19 autobusą. Matyt paskutinis buvo. Dar ir sesę įkalbinau pavažiuoti. Atidarė tik vidurines duris, bet tada dar nesupratau, koks tai ženklas buvo. :D Viduje trise - dar viena moteris ir mes. Kita stotelė turėjo būti pasukus į Žemkalnio gatvę, bet autobusas nulėkė tiesiai. Ką jau darysi, mano nepiktybinė sesė išlipo. Mes su moteriške paskėsčiojom rankom ir tiek. O vairuotojas gan nemažu greičiu įsuko į stovėjimo aikštelę prie Vitebsko, staigiai apsisuko (gerai, kad jau laikėmės) ir pasuko atgal. Kokiu greičiu prašvilpėm Žemkalnio gatve jau nepasakysiu, mieste tokiu dar nevažinėjau. Nedažnai natūraliai norisi laikytis sėdint autobuse. ;) Moteris išlipo, aš likus stotelei iki savos jau bandau patogiau pasiimti didžiulę pampersų pakuotę. Matyt tai pastebėjęs vairuotojas staigiai stabdė ir atidarė duris. Aš greit pampersus šalia savęs ir sėdžiu neklatu veidu. :DTtad skriste nuskriejom dar stotelę, aplenkę ne tik prieš mus nuo Kalniečių pajudėjusį troleibusą, bet ir į tą, į kurį smarkiai nespėjom, ir beveik su palengvėjimu iššokau iš autobuso. Moralas? Paskutiniu 19 daugiau nevažinėsiu :D

Beje, blynai. Mano mažiukas baisiai nemėgsta kruopų. Papraščiausios košės niekaip neįsiūlau. Tad kiek patobulinau interneto platybėse rastą kugelio su kruopomis receptą ir visi mėgaujamės tokio tipo daržovių blynais. Likau maloniai nustebinta. :)
Iš tarkuotų bulvių, morkų ir svogūnų (proporcijos jau pagal skonį), grietinės, plaktų kiaušinių sumaišau blynams tešlą. Dedu iš vakaro karštu vandeniu užpiltas smulkias kruopas (šį kartą trijų grūdų) ir pridedu miltų. Ir ant nedidelės ugnies kepu kaip įprastus bulvinius ar daržovių blynus. Labai skanu. :)

Pasenau-pajaunėjau- o gal dar kas?

Na taip, prisipažinsiu nieko neverčiama, kad dar vienais metais pasenau. Ne, ne tam kad kas pasveikintų, ir taip jų sulaukiau daugiau nei tikėjausi. nors ryte erzinau saviškius, kad mane labiausiai myli Bitė, SEB, CV market ir panašūs puslapiai, nes jie pasveikino pirmiausiai. :D bet smagu, kad ne tik jie.
Ech, nemėgstu gimtadienių. bet vos apie tai pasakius didžiukas puolė siūlytis, kad dabar bus jos gimtadienis, o mažiukas išgirdęs žodį gimimo diena (čia jau sesės nuolatinių dainavimų "Su gimimo diena" rezultatas) uoliai rodė, kad pūs žvakę.
Taigi buvo gimatdienis, buvo tortas, buvo žvakės. Ir "pavaduotojos", kurios pūtė tas žvakes, o mamai reikėjo tik norus galvoti. :) Ir krūva įvairiausių linkėjimų. Pradedant pajuokavimais, kad kasmet turbūt jaunėju, ir baigiant laimės palinkėjimais. Už juos visus labai ačiū. :) Tik žinot, įdomu. labai daug kas palinkėjo gero ir turtingo vyro ir klusnių vaikų. Tai aš jau supratau, palieku saviškį ir vaikus jam. :P Tik dabar laukiu tolimesnių nuorodų kur to naujo, kuris bus geras ir turtingas ieškoti :D

Šiaip

Kartais taip įdomu žiūrėti į savo mažąją ir prisiminti, ką apie mane kažkada sakė mama, žiūrėti, ką ji nusibeždžioniauja nuo sesės ir ką išvis daro panašiai kaip jaunesnieji šeimoje. Ir taip taip, gi reikia ką nors atrasti, kas iš manęs. :D Jau su Silviuku prisiklausau, koks ji iš išvaizdos tėčio vaikas. Antroji gi mat panaši į sesę, tai galima vėl išvesti, kad į tėtį. O kas iš manęs? Va iš tokių tuščiagarbiškų paskatų ir bandau įžvelgti tame mažame žmogutyje, jos asmenybėje kažką iš savęs. O kai nori visada randi. ;)
Mažiukas, kaip mes sakom, yra mūsų bučiuoklis. Pati sugalvojo kaip "bučiuotis" ir tai daro kiekviena proga, tiek prašyta, tiek ne. Didžiukas tai daro kai labai reikia. Ypač su mumis. Dažniau dar paaiškina, kad jai nepatinka bučiuotis. Užtat mažiukui tai tarsi garbės reikalas pabučiuoti sesę net tada, kai ši nenori. Linksma žiūrėti tą žaidimą- savotiškas imtynes. Aišku, Silvija laisvai pabėgtų jei išties norėtų. bet ji leidžiasi į tą žaidimą. Daro nuolaidas dėl malonumo, iš meilės sesei. Tik ta meilė staiga ima ir išgaruoja, kai abiems prisireikia kažko to paties. Mažiukas jau žino: reikia griebti ir skuosti tolyn, arba griebti, nusisukti ir labai smarkiai mojuoti kita ranka bandant pataikyti ir taip atbaidyti "užpuoliką" - dažniausiai mamą, bandančią ką nors atimti. Laimei, tai trunka neilgai, ir netrukus abi vėl sukišę nosis ką nors veikia ir viena kitai trukdo. :)

Kas dar mane kiekvieną  kartą prajuokina, tai mažosios noras puoštis. Gal nusibeždžioniavo, gal įgimta. Bet, segtukus į tuos kelis plaukus REIKIA segti. Ir lėkti iki veidrodžio pažiūrėti. Batus REIKIA autis. Jei sesė kažką matuojasi, jai irgi REIKIA. O skrybelės ir kepurės iš viso svarbiausia pasipuošimo dalis. Reiktų pamatyti tą išsišiepusį, savim patenkintą veidelį iš po kepurės, ir klausimų neliks. :D Mažoji tikrai žino, kas tuo momentu yra gražiausia mergaitė pasaulyje, net stebuklingo veidrodėlio nereikia. :P

Ir dar juokiausi, kad mano mažoji jau žino kaip elgtis pamačius fotoaparatą. Nieks nemokė ir nelabai išmokysi turbūt. Išmoko tik tai, kad reikia būtinai pažiūrėti nuotrauką ir pirštu paglostyti. Nes sesė dažniausiai išsidirbinėja, o mažoji būtinai nusišypso, pakraipo galvytę ir pozuoja. Ir juokinga, ir gražu. Tas vaikiškas artistiškumas... :) Kaip ir Silvijos šokiai prieš veidrodį, vis pasižiūrint kaip gražiai ji veidrody atrodo. Pamaivos... :) Kaip močiutė sako- į mamą. :)

Kratinys kažkoks išėjo. Bet ko tikėtis vidury nakties.

Smalsiukas

Kas žino, o kas ne, pas mus prie balkono yra lesyklėlė. Ankstesnieji gyventojai paliko. Nieko čia gero neatskrenda, kuosos dažniausiai. Bet vaikams turbūt geriausias paukštis: negana didelis pakankamai, bet dar ir juodas, žiemą gerai matosi. :)
Tad ir šiandien Silvija sukus apsukus lėkė žiūrėt kaip paukščiukai valgo. ir kas juokingiausia, netrukus susidomėjo kokie paukščiukų vardai, nes pasakymo, kad kuosos neužteko.
-Pasiklausk, -kaip kartais tiesiog nebežinodama ką pasakyti, pridūriau.
Čia jau panelei sunkumų nebuvo.
Taip sužinojau, kad atskrenda balandis, varna, žvirblis, antis, gandras ir gulbė. O į mano apstabas, kad pvz. gandras atrodo kitaip buvo griežtai atsakyta: mama, bet čia gi tik vardai, ne rūšys.

Išvados? žino keletą paukščių, ir netgi žino, kas yra rūšis. Neblogai. :)

Ragai

Čia apie savo didžiuko ragus rašysiu. Žinoma, kai dabar parpia, tai lovytėj toks šviesiaplaukis angeliukas atrodo. Bet tikrai tik tol, kol miega....
Jau šiandien ragus laužiau... Sunkus darbas. kaip jau pačiai sakiau, vis atauga ir atauga nauji. :P Tai mano panelė vakare tetai, labai gudria veido išraiška ir dar gudresniu balseliu bežaidžiant kirpyklą aiškino:
-teta, tu plaukus atsargiai kirpk, mama sakė, kad niekaip ragų neišrovė. Jei nukirpsi neturės ką veikti.
Va taip.

O labiausiai prajuokinus replika buvo dieną, kai sesei valiau nosį o ta rėkė baisiai pasipiktinusi. Tai didžioji sėdėjo, žiūrėjo, ir paskui pamokančiu balsu išrėžė:
Kenkėjūtai (kenkėjukai, iš manęs nusikopijavo...) tu kenkėjūtai,  visi tave taip myli, o tu vis tiek tik rėki....
Mažė net nutilo iš nuostabos. :)

Taip taip, vėl tik apie vaikus. Nes tik tą ir veikiu kol didžiukas kosėja...

Pirmadienis

Ir vėl nauja savaitė. Pažiūrėtas "bobiškas" serialas, vienintelis kurį iš principo žiūriu ir baigiu įpratinti paneles, kad ar jos miegos ar ne mama vis tiek žiūrės. Ir galima sakyti pavyksta. :) Šiandien tik didžiukas besiglaustydamas lovoj pasakė, kad eis su manim, atsiguls ant sienos, nusisuks ir liūdnai gulės kol man filmas pasibaigs. Neprireikė aišku, kaip niemieganti dienom užmigo labai teisingu laiku, šiek tiek prieš dešimt. Oi ta mano gudrutė, bandanti išsisukti iš bet kokios padėties. Kai būnant parduotuvėj paskambinau namo šio to paklausti, girdėjau piktą zyzimą fone. O kai grįžus namo paklausiau, kas ten buvo, po akimirkos pamąstymo sužinojau, kad ji taip dainavo. :D Tik tėtis kažkodėl tam nepritarė. :D

Šalikas panelei prie pavasarinio paltuko jau baigtas, dabar knebinėjuosi su pirštinėm. O didžioji panelė jau pareiškė, kad tada pasipuoš ir bus tikra dama iš Paryžiaus. :P  Tik baisiai įdomu, iš kur tai nuklausė. :)

Logika :)

Knebinėju vieną užstrigusį "projektą". reikia iki pavasario kaip nors užbaigti. Po to dar vasaros projektai lauks. :D
O šiandien didžiukas vėl pribloškė savo logika. Žiūrėjo vaizdo įrašą iš kalėdinės daržėlio šventės. Ir, žinoma, visko klausinėjo - kodėl vieni su mamom šoka, kiti be, labiau pasipuošę, mažiau ir t.t. Išaiškinau, kad Silvytė jau didelė, drąsuolė. Tai ji tuoj pakomentavo:
-O Simukas, nors jam jau trys metai, bijojo, jis baisuolis. :D
Va taip. :)

Spektaklis

Kaip aš noriu, kad greičiau pasnigtų... bet net jau roges išnešėm iš rakinamo koridoriuko tarp dviejų butų atgal į balkoną. Kad didžiukas kiekvieną kartą liūdnai nežiūrėtų...
Vakar ir vėl su didžiuku buvom lėlių teatre. Yamahos kalėdinis renginys. Nekantravo mažoji. Nors spektaklis mano akim žiūrint buvo pakankamai keistas. Žiūrėjom Naujametę pasaką.
Man turbūt ir neturėjo patikti. Bet geriausias buvo zuikos komentaras po spektaklio paklausus ar jai patiko:
- O čia turėjo kas nors patikti?
Vos nesusijuokiau balsu. :)
O šiaip nieko labai naujo pas mus. Mažiukas karaliauja. :) Jau nebenori būti maitinama, bet bando valgyti su šaukšteliu ir dar taikosi sesę ar mus pamaitinti. :D Užtat didžioji puikiai žino, kad kartais labai apsimoka apsimesti mažiuku. Tereikia paploninti balselį ir suokti, kad ji labai maža, jai tik vieni metai, ir reikia pvz. nešioti, arba negali tvarkytis. :) Dar mažiukas iš sesės išmoko dainuoti. Tad namie visą dieną skamba kurios nors panelės dainos, o pradėjus dainuoti mažiukui su tėčiu griūnam iš juoko. Kai buvo Silvija maža, sakydavom, kad ji ne kalba savo kalba, o kartais "girgžda". Ignėja patobulėjo. :D Taip raito melodijas, kad net gražu klausyti. O jei dar Silvija nusprendžia tokiu pačiu stiliumi prisijungti... :D

:(

Tik nuoroda
Ir ciatata, paimta iš to paties straipsnio. taikliau nebūna...
"I feel disgusted with humanity," Hofford blogs. "These shark fins belong in the ocean, not the rooftop of an industrial building. Rhinos, elephants, tigers. Now sharks. When will it ever end?"
Ir šio žmogaus tinklaraštis
Jei kam įdomu.

Snigo!

Ir ne bet kaip, o didžiulėm šlapokom snaigėm. ir ką, paklausit? Nieko, bet užtat kaip gražu...
Su zuika kaip tik išėjom iš strakaliuko. Drėbė gerokai, tas tiesa. Mano turtelis pagaudęs snaiges delniukais ir padainavęs visas daineles apie sneigą tuoj liūdnu balsiuku pasakė, kad veidukas jau šlapias. Bet buvo taip gera ją neštis glėby ir žiūrėti į tą sniegą. Net jei ir aš buvau kiek šlapia. palindom stotelėj po stogu ir susikabinę žiūrėjom, žiūrėjom, žiūrėjom, kaip žemė vis labiau baltuoja tarsi "rutuliukais" (čia jau mano panelės apibūdinimas) nukritus sniegui.

O mano panelė jau miega daržely. Pati, savo noru. Ar man dėl to visada gerai kitas klausimas, nes ten pamiega max. valandą, o namie siaučia iki pusės dvylikos. Bet tegul. Prisipažįstu, nesitikėjau kad jai taip patiks darželyje ir kiekvieną dieną ten eis su džiaugsmu. Vienintelis priekaištas kurį išgirstu yra tas, kad grupėje mažžai mergaičių...

Pabaigai, šiek tiek pasijuokiant, šiek tiek pasigiriant, šiandien nusprendžiau, kad aš matyt savo vaiką šiek tiek išauklėjau. :D O jei jau rimčiau, man labai smagu, kad zuika, pvz. žino ko eina į Strakaliuką. SPORTUOTI!  Ir sportuoja, lėčiau, greičiau, noriai, ar nelabai. O jei noras dingsta, primeni, atsidūsta kiek, ir vėl sportuoja. Man patinka toks požiūris. :) Tik šiandien labai prajuokino, kai naujokui ir dar kitam berniukui kiek pasiuatėjus ji atsisuko į mane ir nuoširdžiai nustebusi paklausė: o jie nežino ko čia atėjo? Jiems niekas nepasakė???

Matyt. :) Mano mažoji mąstytoja. Grįžtant stotelėje sutikom plepią šešiametę, kuri per kelias minutes sugebėjo išpasakoti ir apie mokyklą, ir žiedą, kurį turi, ir tai, kad važiuoja į ligoninę aplankyti mamos, kuri nusiplikė vandeniu ir jau pora savaičių ten guli. Klausėsi mano zuika, klausėsi, o vakare atsigulusi į lovą matėsi, kad mąstė. Ir kas kelios minutės vis sakė: Mama, pakalbėkim. Pakalbėkim, sutikdavau. Ir vis klausdavo, kas atsitiko tos mergaitės mamai, kodėl ligoninėj, o ne namie ir t.t. matyt suvokė, kad kartais nors mamos ir labai nori, bet negali būti kartu...

Sausis

Ech, priklausomi mes vis dėlto nuo kalendorių. Va ir dabar, apsižiūrėjau, kad dar nenusipirkau darbo kalendoriaus, kuris tokiai mėgėjai planuoti, o kartais ir užuomaršai, labai praverčia. Bet kalendorių ant knygos lentynos jau pakeičiau. Šiemet turiu labai gražų, padaužiukų tėčio gautą darbe - su Lietuvos miškais. ir netgi parašyta, kad sausio 25 d. bus pusiaužiemis. Niekada net nepagalvodavau apie tokį... pasižiūriu į nuotrauką su apsnigtu mišku ir vėl labai laukiu daug balto sniego. Gi naujos rogės dar neišbandytos!

Žinoma, tikiuosi, kad šie metai bus geresni. Visom prasmėm - geresni mes patys, geresni vaikai, geresni finansai, daugiau kelionių, mažiau sirgimų ir t.t. Kaip mane erzina karts nuo karto pasitaikantys klausimai, ar nepasiilgstu kelionių... pasiilgstu, labai. Ir ne vaikai kol kas trukdo keliauti. Būtų iš ko tuojau susikraučiau abi paneles ir kur nors trauktume. Net jei padaužiukų tėčiui nepavyktų ištrūkti iš darbo, puikiai susitvarkytume ir pačios. Bet kol kas neišeina. Bet belieka tikėtis, kad greit išeis...

Daug kad man šiems metams linkėjo daugiau laiko sau. net susimąsčiau, ar tikrai viskas taip tragiškai. :D Aš gi visą gyvenimą turiu daugiau planų ir norų nei laiko, ir man ko gero taip normalu lažko nespėti... Aišku, dabar daug ko nespėju. Karyais naktinėju, kartais nusispjaunu ir nedarau. ir nieko neatsitinka. :) Bet tada susimąsčiau, kokio laiko sau man iš tikrųjų trūksta. Koks buvo seniai seniai, ne prieš padaužytes, bet dar seniau. Nes tos draugės dabar jau išsilakstė, kas į kitus miestus išvažiavo, kas dar toliau... Beskaitydama šį blogą blogas :) (ačiū Aistei už puikią rekomendaciją ;) ), prisiminiau, kad seniai seniai ir mes su draugėmis mėgdavom susibėgti ir kažką skanaus pasigaminti. To, ko namie šiaip negaminam, neprisiruošiam, neišdrįstam, suabejojam ar be mūsų bus valgančių. Dabar net nežinau, ar laiko trūksta, ar dėl to, kad tokių entuziasčių arti nebeliko, to nebėra. Bet gal kada nors. ;)