Tos nepilnos dvi savaitės atostogų pralėkė tiesiogine ta žodžio prasme. Nepastebėjau. Nepailsėjau, nes padaužyčių tėtis puolė atsigriebti su darbais. nesutvarkiau namų kaip planavau. Bet... Ką jau darysi. Būna ir tokių atostogų. Ignėjos daželis atostogauja, tad visos karaliavom namie ir aplink namus. O kol jos žaisdavo lauke, spėdavau prisėdus ant suoliuko ir paskaityti. Taip taip, amžina mano dilema, nuo kada išleisti vaikus vienus į kiemą žaisti. kai čia atsikraustėm ir panelės buvo mažytės, taip keista atrodydavo, kai penkiametį berniuką iš antro aukšto tėvai išleisdavo vieną į lauką. Dabar kai mano mažoji penkių su puse, kartais kitaip nebesusisuku ir išleidžiu su sese žaisti į kiemą. Daug mieliau pasėdėčiau kartu, bet... Bet tada jei eitų tik tada kai galiu aš, to lauko būtų perpus mažiau. Nors pačiai kiek juokinga klausyti sukantis virtuvėj, kai nors žaidžia kokie 6-7 vaikai, iki septinto aukšto atsklinda tik garsūs maniškių balsai. bet kai išlendu pro langą jos vis dar vaikiškai naiviai nustemba: Mama, o iš kur žinai, kad mes čia?
Tik bėda, kad kompanija aplink labiau berniukiška, ypač kad būtų tinkama Silvijos amžiui. Taip, Silvija puikiai su jais žaidžia karą, abi turi "mirtiną" draugą gerietį Beną,
bet Silvijai taip reikia draugių mergaičių... Tad kai tik pasirodo draugė iš už stadiono, visas burys berniukų būna negailestingai paliekami žaidimo įkarštyje ir nulekiama pas Emiliją.
Bet kai jos nėra, mamai vėl tenka atidarinėti duris jaunikaičiams, apsiginklavusiems pagaliais, kviečiantiems į lauką žaisti karo. Nors jei nuoširdžiai, man labiau patinka, kai žaidžia su mergaitėm. mažiau praskeltų galvų. na, gal ne visai praskeltų. Bet šiandien kai vienas berniukas pataikė Silvijai su akmeniu į galbą (gumbelis su keliais kruvinais dryžiais yra, bet išgyvens :D ), pirma ji taip pat šveitė akmenį atgal, o paskui atėjo skųstis man. Aišku, visus žaislus lauke palikusi, kurių ėjom susirinkti. Bet man labiausiai patiko dviejų septynmečių pokalbis už namo kampo pašnibždom: aš tai išsigandau kai Silvijos mama išėjo. Aha, aš irgi... Žinosiu ir aš, kokia baisi ta Silvijos mama. :) O maniau, kad ji tik šiaip nebesociali į senatvę, nes labai labai džiaugiasi, kad vaikus gimtadieniuose žaidimų kambariuose jau galima palikti vienus ir man nebereikia ten būti kartu ir vaidinti patenkintos. :)
Besėdėdama lauke ir prižiūrėdama Ignėją aš su nuostaba supratau, kad šiais laikais laistytis lauke nori (ar leidžiama) vos keli. Pagrindinis žaislas iki šiandien, kol baigė savo gyvenimą, buvo taip vadinama "vandens pompa". Išsinešus pirmą kartą į lauką aš pamaniau, kad mergaitės šiaip nenori sušlapti, ir aiškina, kad joms neleidžiama laistytis. Po to sekė berniukai. Galiausiai maniškes besinešant apibambėjo kažkokia moteris, kad vaikams laistytis negražu. Jai pasisekė, kad manęs šalia nebuvo, būčiau pasiūlius vaikams ją aplaistyti. :D Gal gera priemonė už kišimąsi kur nereikia? Nes tai, ką dar vaikai vidury stadiono kur niekam netrukdo tikrai ne jos reikalas... O jei rimčiau tai vis dar nežinau, ar tie vaikai nenori laistytis ar gauna barti. Maniškės nori. Pakeičia kelis rūbus, pralaksto šlapios. Bet tos spindinčios akys atperka viską, net ir smėlėtų rūbų skalbimą ir džiaustymą kasdien.:)
Bet bežiūrint į raudonus šermukšnius, tvarkant spintas ir atrenkant išaugtus rūbus bei pradedant pirkti priemones mokyklai vėl ateina jausmas, kad vasara beveik baigėsi...
