Diena kaip tyčia

Aš vis suku galvą, ar maniškėms netyčia išeina taip, kad viena siautėja, o kita būna šilkinė, ar jos susitaria. Nors ir dėl antro varianto nenustebčiau. Nes abu paršeliai kitai siautėjant visada sugeba prislinkti, išaiškinti kaip mane myli ir dar pabrėžti kokia sesė bloga. Nors tikrai neatsimenu nei karto kai būčiau pasakius būti kaip sesė, kad palyginus kai siautėja. Kai tik Ignėjai pristojo nuo venerių tebesitęsianti krizė, Silvijai visu smarkumu prasidėjo penkių su puse krizė. Ir neaiškinkit, kad nebūna. Būna. :) Ir paauglystė tokiam amžiuj būna. O kaip paaiškinti, kodėl Silvija paprašius nuo lūpų nusivalyti po ledų likusį šokoladą puolė į ašaras, kad ji negraži? Stivėjau ir mirksėjau. O pridėjus visus kitus siautėjimus ir išgalvojimus turbūt po šiandien kokia sauja žilų plaukų padaugėjo....

Bet kaip nors...
čia Facebooke užmatytas fantastiškas projektas. Daug netikėtų minčių kuo penktokai nori būti užaugę. Maniškės ir vėl viską žino, ko jos nori. Silvija suaugus kurs mašinas su oro pagalvėm kiekvienam keleiviui (gal ir yra  tokių, kas žino. Bet galima kurti naujas ;) ). O Ignėja matyt prisiminė senas kalbas apie merus, prezidentus ir valdžia. Nes ji bus valdžia. Mano. :) Ir greitai, kai sueis septyni. Štai taip.:)

Ir nors taip ir nespėjau parašyti apie šeimos ekskursiją Petrauskų muziejuj, kas nebuvo labai verta apsilankyti. Buvom sužavėti ir mes, ir vaikai užimti. Gi ne taip dažnai šitaip būna muziejuje su vaikais.

Plepsiai

vakare užsukom duonos į kepyklėlę. kai išlipom iš mašinos pasiūliau palenktyniauti. mes su Ignėja nubėgom susikabinę pirmos. Silvija kol pasigavo tėtį kiek užtruko, todėl piktai paragino:
-Bėk greičiau gi, vyras juk esi.

:D

Bet geriausią praeitą savaitę suskėlė Ignėja.
Darželyje kažkodėl pareiškė, kad užaugus bus tėtis. Aš aiškinu kad negalės, tik mama galės. Berniukai būna tėčiai. Bet Ignėja užsispyrė, kad ji gali, jei ką ji berniukas. Aš toliau tęsiu, kad ji mergaitė, berniukų užpakaliukai kitokie. Bet Ignėja ramiai atšauna:
-Būsiu. Medicina viską gali!
Vos nenugriuvom su šeimininkute. Ir iki šiol nežinau iš kur ji šitą frazę pasigavo

Pirmas braidymas jūroj šiemet ir šeimos šventė

Ir sutapk tu man taip, kad abimes darželyje šiemet buvo šeimos šventė, o ne mamos ar tėčio, ir dar tą pačią dieną, trečiadienį. Laimei, darželis tas pats ir salė viena, tai bent tuo pat metu negalėjo būti. :) Pirmiausiai buvo Ignėjos. Juokingi tie trimečiai -keturmečiai, pažioplinėjanatys, baisiai savim patenkinti ir linksmi. Bet šoko, dainavo ir visks labai puikiai skmabėjo. Tik mažokai jų buvo... O Ignėja ramiai mamai skirtą gėlę įteikė sesei, nes ji benešant paprašė. :)
Pas Silviją jau didesni, visas vaidinimas apie Zuikių mokyklą su įterptom dainom ir šokiais. :) Silvija buvo zuikienė ir dar lopšinę atskirai padainavo. Ir visi tėvams įteikė savo darytas ir nudažytas molines žvakides.

O kitą rytą, nors ir abejojom iki pat vėlaus vakaro ir dvidešimt kartų tikrinau oro prognozes, kurių visos žadėjo skirtingai. Bet visgi pasiryžom palaikyti tėčiui kompaniją ir išdardėjom į pajūrį. Bevažiuojant kiek lietaus gavom, bet po to nors ir buvo šalta ir vėjuota, visą laiką švietė saulė. Į priekį teko skubėti, tad taip be didelių sustojimų persikėlėm keltu ir atvažiavom į Nidą. Ir kiek neplanuotai pakliuvom į tėčio darbinį renginį Nidos mokykloj. NEs jis labai neatsargiai užsiminė, kad ten vaidins darželinukai, Silvijos atkaklumas padarė savo, o ir mokykloje labai džiugiai mus pasitiko. Ignėja žinoma renginio neišbuvo, bet paskui abi labai skaniai kirto sumištinius su dešra mokytojų kambary, jų nuostabai raukė nosį prieš susmuštinius su žuvim ir kiekviena proga iki ausų šypsojosi. mes kol tėtis kitus darbinius reikalus tvarkė dar pasisupom ant supynių ir pajudėjom atgal. Dar planavom raganų kalne sustoti, bet pamatę kiek mašalų atidėjom tuos planus vėlesniai vasarai.  Bet užtat Smiltynėje persiovėm į guminius ir lėkėm tikrinti jūros.

Taip taip, pabraidyti. Sekti paskui bangą ir trauktis atgal. Vaikščioti pakrante, daryti "trekšt" kriauklėms, žiūrėti į praskrendančius paukščius. Tik buvo šalta... Neveltui storas striukes įsimetėm, tikrai pravertė. O dvi valandos pralėkė bematant, ir Ignytę vos įkalbėjau grįžti atgal. Ir ilgam įstrigom Klaipėdoj, žaidimų aikštelėj parke. Ech, gaila tokios pačios, su tokiu pačiu išdėstymu Kaune nėra....
Kitą dieną vėl buvo daug lakstymo paskui tėtį. Bet pamtėm tamsios spalvos jūrą Palangoje

Vel gerą valandą pradūko abi žaidimų aikštelėj ir išskubėjom į Klaipėdą. Kol tėtis dirbo užkandom ir gal dvi valandas pražaidė toj pačioj žaidimų aikštelėj parke. Tad taip ir išėjo, kad buvo ne dairymosi kelionė, o žaidimų. Bet dairymuisi lauksim šiltesnių ir geresnių orų. Po to vėl teko grįžti į Palangą, kur tėtis į teikė Mėlynąją vėliavą. Silvija jau aišku atsimena tokius dalykus, o Ignytei buvo įvykis, visoms bobutėms aplink buvo išpasakota, kad čia jos tėtis. :)

Mūsų trumpas turistavimas

Nors vakar abejojau iki paskutinės minutės, šiandien ryte susikrovėm vaikus, kiek per mažai maisto ir nusprendėm suderinti padaužyčių tėčio darbinį vizitą su pasižvalgymais. Tuo labiau, kad Prienus iki šiol buvau tik pravažiavusi. Googlinau vakar naktį nemažai, bet kažkaip info daug neradau, tad pagalvojau reiks pasikliauti ženklais ir lankytinų objektų nuorodomis. Bet pasirodo išlepino mus pernai Žemaitija.... Pažadu kitai kelionei ruoštis daug geriau. :)
Tad palikę tėtį prie mokyklos patraukėme žvalgytis, tuo labiau, kad ženklas rodė už kelių šimtų metrų esant malūną. Aš naivuolė malūno ir tikėjausi. Bet pamatėm kadaise busvusį labai gražų, bet dabar apleistą ir apgriuvusį Revuonos viešbutį. Šalia regioninio parko lankytojų centras. Maniau išsiklausinėsiu, bet... teišsiprašiau žemėlapį, kuriame, kaip pasakė viskas parašyta, o apie lankytinus objektus rajone kažkiek atsakė tik tiek, ką konkrečiai klausiau. Nusivyliau.... Bet pavaikščiojom parkely, pažiūrėjom kur žemyn po centru krenta vanduo ir palei Nemuną patraukėm prie tilto.

Šiek tiek paėjom tiltu ir grįžom atgal, Silvijai kaip visada buvo smalsu, kas nustatė, kad vienoj upės pusėj Suvalkija, o kitoj Dzūkija. Diskutavom... Tyrinėjom žemėlapį. :)

Ir pro paminklą patraukėm iki bažnyčios. Neesu aš jų mėgėja, žinovė ar pan. Bet apėjom ir apžiūrėjom. Kaip pakomentavo Ignėja, kai nudažys ir vėl bus graži

Ir visai apsidžiaugėm, kad tėčiui baigėsi darbiniai reikalai ir pajudėjom toli. Aš tikiu, kad šiame miestuke yra daug ką pamatyti, jei tik būtų kas parodo. Nes mums duotame žemėlapyje susijusiame su istorija daugiausiai buvo tokia informacija: buvo- nebėra.
Šiaip vėjuota diena pakliuvo. Abi lakstė tai su megztiniais, tai su striukytėm, kurios puikiai sulaikė vėją. O aš neatsidžiaugiau, kad pernai nepardaviau savo Columbia lietaus striukės kai suabejojau dėl dydžio.
Pirmiausiai pasukome važiuoti link Balbieriškio ir dairėmės ženklo apie aukščiausią medį. Čia irgi juokinga su ženklais. Prie kelio parašyta apie medį, o prie reikiamo posūkio tik apie Degsnės maumedyną. kadangi man neužsifiksavo, kad tas medis maumedis, tai spėjom dar ir keliukais aplink pasivažinėti.... Bet ką darysi. pasivažinėjom ir grįžom atgal. Miško keliuku privažiavom iki tokios aikštelės-apsisukimo. Ten jau prie mašinos "baliavojančių" (tčio dėka Silvija turi naują mėgstamą žodį) pagyvenusių žmonių apsiklausėm kur to medžio ieškoti, ir paėję nurodytu takeliu radom medinį gražų ženklą apie maumedyną, kuris buvo įkurtas 1849 m. Maniau daug vėliau... Gražūs ir didžiuliai tie maumedžiai.

 jau grįžus paskaičiau, kad čia jie dauginasi natūraliai, kas Lietuvai nėra įprasta. Ėjom ėjom takeliu, ir radom ženklą, kad čia ir yra tas aukščiausias medis.

Grįžus namo ir pagooglinus jau žinau, kad tai 9 medis, bet aplink šalia dar keli aukšti ir stori maumedžiai. Ir vadinkit mane naivuole, bet ten tų prižymėtų medžių daug. Maniau pjauti ruošiasi.... Tad pažiūrėjom užvertę galvas aukštyn ir visi paspėliojom kuris tas medis aukščiausias.

Grįžtant minėta kompanija vaikus pavaišino saldainiais ir taip pat pasakė, kad taip ir nesuprato kuris medis pats aukščiausias....
Kitas maršruto taškas - Balbieriškio atodanga. Gražu. Aukštai. Tikrai verta pamatyti. O aš vis audžiu mintį kada nors ekskursiją Nemunu pasiorganizuoti....

Užkandę apsisukom ir dardėjom atgal pro Prienus link Birštono. Jau buvau girdėjus, kad Velniabliūdžio pažintinis takas remontuojamas, tad nusprendėm ieškoti Škėvonių pažintinio tako. Čia jau ir juokas ėmė, ir kartais keiktis norėjosi. Pravažiavus Škėvonis prie Royal Spa residence ar kažkaip panašiai besivadinančios vietos buvo lankytino objekto ženklas. Pasukom. Pravažiavom šį viešbutį, keliuku lėtai nuvingiavom ratu atgal į pagrindinė kelią ir pamąstę kad ne ten pasukom važiavom toliau iki Seklytėlės kur yra atodanga. Išlipę pažiūrėjom nuo restorano balkono. matėm kažkokį takelį, bet ir vėl nesugalvojom, kad ten tas mūsų taip ieškomas takas, tad nusileidus žemyn pavaikštinėjom pieva, pasidairėm į gražius krantus ir važiavom toliau. Ir tik Birštone mums pasakė, kad prie viešbučio yra paliktas praėjimas (ženklai??? kur ženklai????) ir prie restorano irgi ten buvo takas. tad juo taip ir nenuėjom. Gal kada nors....
Biorštone jau buvom ne pirmą kartą. Prie regionio parko direkcijos pažiūrėjom nuostabias pelėdų skulptūras. Aš ir nežinojau, kad jų tiek daug rūšių... pažadu pasitaisyti. :)

Žinoma, vaikščiojom po miestuką, panelės prisidūko žaidimų aikštelėje, lipom į Vytauto kalną, ėjom pakrante ir t.t. Ir tas mūsų geras pusdienis greitai praėjo, o mažoji keliautoja praparpė mašinoje.
Ryt SIlvija su tėčiu plauks laivu į Zapyškį, į Aitvarų šventę. Gražiai pavydžiu, nes Ignėja pareikalavo likti namie su ja. Bet gal kitais metais ir man pavyks....

Zoologijos sodas

Antradienį buvo labai graži ir šilta diena. Aišku, per šiltai prisirengėm, tai buvo proga patampyti visas striukes. Bet nieko, irgi geras sportas. :) Tądien su teta visos išsirengėm į zoologijos sodą. Ir man kiek netikėtai sumušėm buvimo jame rekordą- prabuvom beveik 4 valandas: daug vaikščiojom, daug supomės, ir net nepastebėjom kaip prabėgo laikas. :)
O Igniužiui turbūt šis apsilankymas kaip pirmą kartą, neesu tikra kiek ji atsimena iš pernai metų. Pirmiausiai pro stumbrus, guanakus, maras (čia man jos labai patinka, toks nei šioks nei toks gyvūnas, o dar turėjo mažą mariuką ;) ) ir kupranugarius nuskubėjom pažiūrėti kaip šeria ruonį Kajų. Ir pamatėm tai, ko dar nebuvom užtaikę: dieną, kai vanduo būna išleistas ir pildomas iš naujo, o kol pribėga ir naktis ateina. Aišku, turbūt niekada nėjom į zoologijos sodą antradienį. Kiek juokingai ruonis atrodo tokiam mažam vandens kiekyje, bet tas jo šlepsėjimas pusiau išlindus irgi turi žavesio. :)
Kai ėjom pro korsakus, ten dirbanti teta papasakojo, kad jie turi mažylių, kuriuos labai saugo ir augina visa gentis. Silvija supratingai linksėjo, o Ignėja žinovės tonu paaiškino, kad ją augina tik mama ir tėtė. ir dar kartais teta. :)

Apžiūrėjom akvariumus, kur labiausiai patiko krokodiliniai tritonai ir varlės, paukščius, terariumą. Ten jau aš iš savęs juokiausi, kai prieš nosį nematydavau didžiausių nejudančių driežų, bet matydavau tik pasislėpusius, bet bent kiek judančius. Ir žinoma, tigras. :) Ignytė nusprendė, kad ji už tikrą didesnė, juk jai jau daugiau kaip trys. :) O šįkart į tigrą ilgokai paspoksojom, nes dar niekada neužtaikėm jo vaikštant taip arti, net šonu kartais liečiant stiklą ir ateinant į mus pažiūrėti. :) Dar buvo Silvijos numylėti poniai ir asiliukai, prie kusių grįžom kelis kartus.

O paskui leidomės žemyn. Didžiulę šaką ėdanti žirafa.

Įtartinai sumažėjęs pelikanų skaičius. Ir ereliai, flamingai ir žinoma povai. Čia Ignėjos stichija. Povui surikus (net nežinau kaip kitaip pavadinti tuos kiaurai ausis einančius garsus) Ignėja momentaliai pakartojo, ir dar matyt taip tiksliai, kad visi povai atsisuko. :)
Ėjom ir pro zebrus (niekaip mažės neįtikinau, kad ten dryžuotos kojinės :P ) ir gnu. Ir pro fazanus. ir turbūt pirmą kartą nuo gilios vaikystės, kai su tėčiu sušėrėm jiems pusę kg sausainių (ech, seni geri laikai), mačiau šiuos baltus ožius taip arti. Gražūs, nors ir kailis apsilupęs.

Panelės greit užskuodė į kalną, o sena mama ir sena teta šiaip taip užsiropštė iš paskos. Ir pažiūrėjus beždžiones abi skuoste nuskuodė prie naujų pakabintų supynių. Tik pamačius pripučiamą pilį, ar kaip jį pavadinti, susiraukiau iš širdies. Ne, ne dėl tų kelių eurų, bet man taip patiko, kad anskčiau jo čia nebuvo....
tad daug supomės ir kikenom, vėl ėjom pro gyvūnus. Anksčiau kininio minjako nebuvo, ar ne? Abi panelės įsitraukė į rimtą diskusiją kurie gyvūnai smirda ir kurie ne, ir kodėl jiems užpakalių niekas neplauna (nes mama jūrų kiaulytei tai plauna :)  ) ir po dar vieno rato pasukom link išėjimo.
Ir nors abi sutartinai sakė, kad labiausiai patiko suptis, paskui tėčiui papasakojo apie daug gyvūnų. Tad manau tikrai buvo verta eiti. :)

Lukas

Šiandien buvo toks netikėtas įvyki. Aš kažkaip pripratus kad mane kalbina suaugę, pagyvenę žmonės. bet kažkaip niekada nekalbindavo didesni vaikai. Gal ir todėl, kad neesu ta, kuri tirpsta dėl kiekvieno sutikto vaiko. Ir aišku, kad jie tai jaučia.
Šiandien kai su panelėm išėjom į lauką prie namų buvo gal 8 metinukai, tai aš savaime suprantama suraukiau nosį ir passiūliau eiti į tolimesnę aikštelę. Už mokyklos Silvija sustojo palaipioti, o sustojęs berniukas pasisveikino. Pamaniau, kad sumaišė su kuo nors ir tuoj nueis, bet ne, pradėjo kalbėtis. Lukas, vasarą bus 10. Gyvena šalia tos aikštelės kur mes ėjom žaisti, tai ir visi nuėjom kalbėdamiesi. Ir jei ką tikrai nustebau, kad prie aikštelės ne pasuko į namus, o liko su mumis. Gi maniškės jam gerokai per mažos...
Šiaip mielas ir plepus berniukas, išpasakojęs apie netikrą brolį, namus, patėvį, kad mama kai jis buvo visai mažas skyrėsi su tėčiu, nes jis mušė mamą ir daug keikėsi, kad gyvena dar kartu senelė ir prosenelė. Ne iš karto, per tą pusantros valandos, bet šiaip, beveik neklausiamas. O aš tikrai nežinau ką sakyti, kai man svetimas vaikas ir dar daug didesnis už Silviją pasakoja tokius dalykus. Bet rūpestingas, mielai pasisupęs su Silvija, kiekviena proga puolęs saugoti Ignėją. O mane primygtinai pavaišinęs apskutiniu turėtu saldainiu.
Tai jau dabar aš saldainių nešiosiuos, jei netyčia sutiksiu. Ir abi maniškės spėju reikalaus dairytis jų "didelio draugo Luko".
Bet šiaip spėju vaikas, kuris mokykloj neturi draugų ri gal iš jo šaiposi. Tiesiog kitoks. Ne "kietuolis" kaip kiti jo bendraamžiai. O mane labiausiai prajuokino jo klausimas: o kas jūs joms būsit? Močiutė, mama, o gal sesė? Velnias, kažin kokio amžiaus atrodau? :D

Tulpės

Į Olandiją ar tą dvarą dar nenuvažiavau. Bet ir tam ateis laikas. O kol kas buvo daug gražių tulpių čia, botanikos sode.

Šiandien ir vėl lyg ir netyčia labai aktyvi diena gavosi. Silvija šįkart su tėčiu įjo į teatrą, į baletą muzikiniame. O mes su Ignėja suvalgę po bandelę pasivaikščiojom prezidentūros sodelyje. kas be ko ir balandžius ir varnas teko palesinti. Aš vis sau bandau priminti, kad reikia bet kur einant duonos įsimesti, nes ir vėl teko bandelę "paaukoti"

Ir net nustebau, kad jau pradeda skleistis kaštonų žiedai. Vis kažką pražiopsau... Dar grįžtant ji spėjo susimojuoti su baikeriais ant nematytų baltų triračių motociklų ir kelis kartus nučiuožti nuo čiuožyklos ir jau sulaukėm sesės. Kadangi išlindo saulutė patraukėm į botanikos sodą žiūrėti tulpių. Aišku, eilių klausimo jie vėl neišsprendė, teko pastovėti daugiau kaip 10 min, bet viduje tas žmonių kiekis ne taip ir jautėsi. kažkaip išsisklaidė, nors tas tulpių plotelis ne toks ir didelis. Bet kokios jos gražios... Silvija norėjo fotografuotis prie kiekvienos tulpės. ir namo turbūt visas jas būtų parsinešusi. Mergaitiškai.... :)

dabar turbūt lauksim žydint bijūnų :)

Gegužė

Kažkokia mistika, treti metai Silvija daržely, treti metai panašiu laiku serga. Pirmais metais buvo ausų uždegimas, kažkuo sirgo ir pernai, nes Silviją tik į šventę atvedėm. Šiemet vėl...
Nors šįkart prigriebė pirmiausiai mane, tik kitaip. Sinusitas... Sužinojau, ką tai reiškia... O praeitas (taip taip, praeitas, o ne šis) savaitaglis prasidėjo labai samgiai. Buvo daug lauke, buvom renginy P. Stulgos lietuvių rautinės muzikos instrumentų muziejuje. Paties muziejaus vis dar nemačiau, bet labai smagiai pasiklausėm apie sekmines, piemenukus, pašokom, pažaidėm ir lietuviškus skudučius iš žolės padarytus išbandėm. O abi panelytės ne tik piemenėlių apsiaustus išbandė, bet ir vainiką žaidimui su karvės ausytėm. :)

O paskui mane vakare kad ligos prigriebė, tai sekmadienį geru oru jau džiaugėsi tik tėtukas su vaikais. Užtat pirmadienį mano mažiulei pasireiškė rotas visu gražumu... Net keista, kad šįkart sunkiau prigriebė Ignėją, nes paprastai Silvija smarkiausiai pasigaudavo visas ligas. Bet jai blogai tebuvo dieną. O mažiukas daug gulėjo, daug snaudė, laimei daug gėrė. Ir vienu metu tragišku balseliu dėstė: mama, bet aš niekada nepasveiksiu... Pasveiko. :) jau nuo vakar vadovauja už tris, primas pasveikimo požymis. :)