Plepsiukai

ir vėl nieko nespėjau... tad trumpai apie plepsiukus.
Silvija pasiėmus pasakoja ką veikė mokykloje prieš važiuojant į lėlių teatrą:
-kelios mergaitės turėjo rankinukus, tai mokytojas paprašė apie juos papasakoti.
-Ir ką jos sakė? - domiuosi aš.
-Nieko įdomaus, kad mama nupirko, joms patinka ir t.t.
-O tu?- toliau smalsauju, žinodama, kad Silvija tiek neapsiribos.
- O aš ir pasakiau: čia mano rankinukas. Žinokit Dezigualis. Pirkom vasarą Klaipėdoj, kainavo beveik 20 eurų. man ir mamai taip patiko, kad tėtė neturėjo kur dingt ir nupirko.

Aišku, intonacijų neperteiksiu. Bet smalsu, ėmė mokytoją juokas ar ne. :)

Ignėja vakar eilinį karta užisterikavo kai reikėjo Silviją vesti į būrelį. tad beveik įprastas vaizdelis, tik protesto būdas skiriasi. Silvija cypauja prie durų, kad pavėluos, o Ignėja ėmė ir atsigulė rėkdama ant žemės ir rankomis įsikabino į komodos rankenas. Suprask, mama, niekur neisiu. Bet mama mintyse savęs eilinį kartą klausdama kam jai vaikų reikėjo ir kokio velnio juos į būrelius vedžioja, atkabino Ignėja, aprengė, pasiklausė, kad mylinčios mamos taip nesielgia ir kad gyvenimas sunkus, nusinešė Ignėją į troleibusą. Atsisėdus Ignėja staiga nustojo zysti, išsišiepia ir klausia: o kiek žilų plaukų dabar atsirado?
Bet čia dar ne pabaiga. Nuvažiujam į treniruotę, Silvija nustraksi į salę, trenerė dar ir Ignėjai pamojuoja, gi lankė pernai. O kai ji nusisuko išėjo pakalbinti: Labas, Ignyte, tai ko net nusisukai?
-Tu man trukdai, - atšovė mano paršelis, pasirėmęs galvą ranka.
-Kam trukdau?
-Mąstyti apie gyvenimą.

Būrelių maratonas

Turbūt dauguma  žino pasakymą, kad du vaikus verta turėti vien todėl, kad pamatytume, kokie jie gali būti skirtingi. Kas tiesa, tas tikrai nėra melas. Tad aš turiu ne tik linksmuką- mastytoją, šypsenėlę- liudesėlį, bet ir būrelių maniakę- būrelių nenorėtoją. Ir nuo pat mažų dienų taip.
Tad ir sukuosi ir lakstau, dėl tų laimingų akyčių. Nesigiriu, nesijaučiu daranti milžinišką darbą, nesitikiu įvertinimo, tik tikiuosiu pasimėgavimo. :) Va pvz. šiandien Silvija eina į mokyklos chorą, pradeda vokiečių. Veliau važiuosim į dailę, o vakare į futbolą. Kaip visada, daugiausia būrelių kažkodėl būna pirmadieniais...
O aš labai džiaugiuosi, kad Silvija vėl nori dainuoti. Kai pati bebalsė, klausą turiu nekokią (jei jau aš suprantu, kad nusidainuoja, tai  reiškia kad labai labai labai smarkiai nusidianuoja :P), tai man taip smagu žinoti, kad Silvija tai gali ir moka. O Ignėja šioj srity visiškai į mane. :) Po Dominantės tas noras buvo apmažėjęs, bet panašu, kad dabar vėl sugrįžo.
O su daile atvirkščiai. Ignėja manau turi talentą, tik visi norai baigėsi mokytojai parodžius kaip pieštuką teisingai laikyti. O Silvija turi norą ir užsispyrimą. Bet šiaip noriu labai pasidžiaugti, pagirti ir parekomentuoti moksleivių rūmų Dailės studiją. Kaina nesiskandžioja, o ir mokytoja tikrai fantastiška. Visada žavėjausi pačia mokytoja Sigita, jos stilium, jos gera nuotaika ir meile darbui. O dar labiau sugebėjimu vaikams parinkti tinkamas, o tuo pačiu metu ir skirtingas technikas, mokėjimą pagirti ir gražiai pasakyti, kad piešinys dar nebaigtas, nes trūksta fono ar dar ko nors, kad spalvinant taip ar kitaip išeis geriau ir pan. Ypač dabar, kai grupė į kurią einam yra maišyto amžiaus. :) Silvija piešia, o aš sėdžiu už durų su knyga ir žurnalu ir viena ausim klausau, nes ir smalsu, ir gera girdėti tą nesibaigiantį vaikų čiauškėjimą. Ir ne tik apie piešimą. :)
O antradieniais einam į mokslo būūrelį VII forte. Buvo kol kas viename. Bet jei vaikas po 1,5 val blizgančiom akim sako, kad nori dar, gal visai neblogai?
 Pabaigai trumpas įspūdis po vokiečių mokykloje. laukiu Silvijos. Ateina berniukas pas kitą mamą. Ši irgi paklausia kaip vokiečių. O šis ramiai: ką aš žinau, mokytoja kažkokias nesąmones ta savo kalba kalbėjo. :D Silvija buvo griežtesnė: kas čia per nesąmonė: nieko suprast neišeina.
Nieko, pirmas kartas. Kitą kartą bus geriau ;)

Pirmi įspūdžiai

Net nežinau, nustebino mane tas rugsėjis ar ne. Gi žinojau, kad reiks dėliotis ir persidėlioti rutiną, įpročius ir tvarkartaštį. Žinojau, kad Silvija nusilvils vykstančiu mokymu. Tik visgi neplanavau, kad tokiu laiku nupirksim telefoną ir prasidės nuolatinis karas kiek galima juo žaisti.
Tad mūsų rytai kiek chaotiški, nes ir aš sunkiai rituosi iš lovos, ir niekai nesurandam tinkamiausios vaikų vežimo tvarkos tom dienom kai aš nedirbu.  Abi kartu imti, atskirai aš vežu silviją arba Ignėją? Kiekvienas variantas turi ir pliusų ir minusų. Dar yra laiko paieškoti.
Silvija kol kas rytais mielai lieka mokykloj. Tik vis pamini, kad ir vėl nieko nomalaus nesimokė... Žinojau, kad taip bus, bet kur dingti? Apie kėlimą į kitą klasę nėra net svarstymų. Kas, kad žinios leistų, Bet va, to subrendimo nėra...
O aš net susimąsčiau ar buvo dalykų, kuriems nepasiruošiau. Vienintelis stresas buvo su aplankalais, nes prisiskaičius kaip nereikia iš anksto pirkti, nes neaišku kokie vadovėliai, taip ir padariau. ir ką, gavom vadovėlius apsilenkti, mūsų maximoj ir iki aplankalų pirmokams visai nėra, Norfoj kitiems vadovėliams ir pratyboms, bet pritaikėm... Tai kai ateis laikas Ignėjai, aplankalus pirksiu iš anksto. :)
Uniforma yra, marškinėliais ir bliukutėm pasirūpinau, o kad reiks mažiau rūbų dar tikrai nepajaučiau. Nes vis tiek prieš kitus būrelius persirengsim. Kol kas buvo tik nemokyklinis futbolas ir mokyklinis choras, kuriuo Silvija labai susižavėjo. O pasirodo ne tik todėl, kad nusimato pasirodymai per mokyklos jubiliejų ir dar kažkur, bet kad niekas neišdykauja kaip Dominantėj. Ech, mano moksliukė... :)

Rugsėjis ir nauja pradžia

Matyt vasara ir buvo ta natūrali pertrauka kurios reikėjo. Nors ir įdomi, su daug naujų dalykų, pirmąja panelių kelione į užsienį, daug atradimų ir džiaugsmų. Bet ji baigėsi. Šiandien jau rugsėjo pirmojo. Nauja pradžia. Pirmiausiai Silvijai, kuri išžygiavo į pirmą klasę. Visą ta laukimą ji puikiai apibendrino šiandien ryte ištartu žodžiu: pagaliau. :)Ir aš tyliai pritariau. pagaliau į mokyklą. Pagaliau baigsis zyzimas, kad darželyje reikia miegoti, kad darželyje nieko nemoko. :) Aišku, gal prasidės zyzimas, kad reikia mokytis, bet kažkodėl manau, kad jis dar kokius metelius neateis. :)
Ignėja džiaugsmingai po vasaros sugrįžo į savo grupę, išsiglėbesčiavo su auklėtoja ir užrietus nosytę linksėjo, kai auklėtoja gyrė kiek ji užaugo. Ketvirta rugsėjo 1-oji darželyje. Ir šiemet aš kaip niekad dėl jos rami. Tos pačios auklėtojos. Tik vienas naujas vaikas iš kitos grupės ir daug šypsenų. :)
Dėl Silvijos aš irgi įtartinai rami. Šiandien buvo šventė mokykloje. Kelias minutes gal ir pasikuklino, Ir niekaip nesutiko klausti greta stovėjusios mergaitės vardo. Tam buvo labai rimta priežastis - bet ji už mane aukštesnė! :)  Bet baimės greit išgaravo, iš viduriuko tuoj atsidūrė priekyje. O klasėje į kiekvieną mokytojo klausimą buvo pasiryžusi atsakyti pirma: Ir prisistatyti, ir paskaityti, ir dar ką nors atsakyti.
nauja pradžia bus ir man: su kitokiu darbo grafiku, kitaip dėliojamu vaikų vežiojimu, bet... vis dar su krūva būrelių Silvijai. kai kas nesikeičia. :)