Gruodis

kažkaip ėmiau ir atitrūkau nuo rašymo. Gi būna dienų, kai galėčiau padaryti bent penkis įrašus, o būna, kad atsiverčiu šį blogą ir vėl užvcerčiu, ir tai visai nesusiję su turėjimu ką papasakoti, kartais net nuotaika. "Nerašadieniai". :)
Būtent tokie manematyt ir buvo ištikę. Tuo labiau, kai padaužiukų tėtis komandiruotėj buvo (Ech, o aš paskutinį kartą kažkur, tai yra Stokholme, buvau 2008 m. gruodį. tai buvo taip seniai....), ir dar visokių papildomų darbelių buvo. Bet kaip nors. :)
Turbūt jau šimtą kartų minėjau posakį, kad du vaikus verta turėti vien dėl to, kad pamatytum kokie skirtingi jie gali būti. Kaip ir tai, kad auginant Silviją jau atrodė, kad ji nelengvas vaikas, bet kai gavau Ignėją... O visi šie pamąstymai susiveda į trumputį pasakojimą apie du šią savaitę aplankytus renginius. Silvija turbūt jau nuo dviejų mielai žiūrėdavo ir išsėdėdavo ir spektakliuose, ir koncertukuose. O va Ignėja, jei tik pasitaiko proga, bando iš jų dingti po pirmų 10 minučių. Ir jokie saldainiai kartais nebepadeda. Tik šįkat tos progos nebuvo, nes ėjom ne su tėčiu. Ir kadangi prie mažosios ir taip nemažai tenka taikytis, šįkart jai teko taikytis pie mūsų su Silvija norų. :)
Pirmasis buvo Naisių vasaros teatro spektaklis "Troliai mumiai ir burtininko skrybėlė", į kurį gavome kvietimus. Kas tie troliai mumiai žinau tik teoriškai, pagal paveiksliuką. Aš tos knygos ko gero neskaičiau vaikystėj, maniškės irgi neskaitė dar. Atkeliavome, įsitaisėme, Silvijai aišku įspūdį darė pilna salė mokyklinukų. O aš su pirmaisiais žodžiais turbūt įgijau skeptiškumą. Suaugėliškas nusistatymas. :D Bet jei spektaklis būtų išties geras, ar būtina būtų sakyti jo pradžioje, kad vaikai jei tyliai bus po spektaklio gaus po dovanėlę (pasakų kompaktą)? Tad kaip vėliau juokiausi: aš šiam spektakliui per sena, Ignėja- per maža. Net Silvija kiek nuobodžiavo. O mes su Ignėja vos sulaukėm iki pabaigos. Tad jei būčiau pinigus mokėjus, būčiau labai nusivylus....
O šeštadieninis renginys buvo neplanuotas, bet labai labai džiaugiuosi į jį nuėjus. Nors Ignėjai aišku irgi nepatiko. :) Tai buvo koncertas, skirtas Lietuvos choreografo Juozo Lingio 95-ųjų gimimo metinių paminėjimui - “Jievarėlio tiltu atėjai į meną”. Kadangi ten šoko ir Malūnėlis, o vadovė užsiminė, tai jau pamačius maldaujančias Silvijos akytes nieko neliko kaip nusipirkti bilietus. Tuo labiau, kad vadovė juos pigiau pasiūlė. Nebūčiau aš, atvažiavom anksčiau, kad atsisėstume prieky. Iš trečios eilės tikrai puikiai matėsi. Ir man labai labai patiko koncertas. Daug kolektyvų, šokusių po vieną ar du šokius. Turbūt tik Malūnėlio buvo trys šokiai. Įdomu ir tai, kad bent pusė kolektyvų vadovų vadovauja keliems skirtingiems kolektyvams. Ech, ir vėl žmonių trūkumas... Bet reikia pasidžiaugti, kad spėja. Buvo smalsu stebėti Silviją. Žinoma, jai labiausiai patiko kur šoko maži vaikai ir Malūnėlis. Bei Žilvičio vestuvinis šokis, kur piršlienę mėtė ant rankų. Kaip ji kikeno ir vis teiravosi, kas būtų, jei dėdės nepagautų. :) Arba viename šokyje, kur buvo ir ansamblio senjorai, ir jaunimas, atsisuko ir išsišiepus pasakė: tai ir jūs su tėte galit eiti mokytis šokti, kada nors visi kartu šoksim. :) Ech, kad tas entuziazmas tik niekur neišgaruotų...
Turbūt pirmą kartą iš taip arti stebėjau tautinių šokių pasirodymą. Aišku, kiek kitaip nei Silvija viską vertinau. Patiko visi. Bet turbūt didžiausią įspūdį darė šokis "Džigūnas".
man daugiau kaip pusantros valandos pralėkė bematant. Ir labai teisingai išeinant iš salės nugirdau pagyvenusią ponią (čia dėl laikysenos, povyzos, aprangos ir...šiltų akių) sakant: kažin, ar mums buvo smagiau žiūrėti, ar jiems smagiau šokti. Būtent! Nes lygiai toks pats jausmas ir mane apima žiūrint daugelį pasirodymų. :)