Tad kaip mažylei sekėsi? Geriau nei tikėjausi. Nuoširdžiai maniau, kad neišlankys. Pirmoji stovykla su daug įvairoko amžiaus vaikų. Pirmąją dieną pasiėmėm besišypsančią, bet jau važiuojant prasivežė tieeeeek emocijų. O mano mažylė jau kai pyksta tikrai žemė su dangum maišosi, mažai neatrodo. Sužinojom, kad ir stovykla bloga, ir vadovai blogi, ir šokiai negražūs, ir maistas neskanus, ir iki valgymo vietos toli eiti ir t.t. Bet kitą dieną turėjau darbo, nebuvo kur dingti.... tad įkalbėjau, kad dar vieną dieną nueitų, trečiadienį ketinom važiuoti prie jūros, o paskui kaip norės. Antradienį dar paklausiau vadovės, kad jei Ignėja nuspręs neiti, ar galėtų Silvija vietoj jos. Ir va čia Ignėja kai išgirdo... Visi supratom, kad geriau nenorėdama eis, bet sesei neleis. :D Taip ir gyvenom, pasiimdavau su šypsena, paskui atbambėdavo, ir taip penktadienio sulaukėm. Gatvės šokių nepamilo, bet panašu, kad laiką neblogai praleido, kitais metais bus drąsiau leisti. Ir sužinojo, ką reiškia pilvo raumenukų skaudėjimas. Kikenom tyliai su tėčiu trečiadienį ryte. Be galo norėjo važiuot prie jūros. pažadinom, atsisėdo, susiraukė, atsigulė. Ir sako: Mamyte, pilvą skauda. Nei sėsiu, nei gulsiu, niekur nevažiuosiu...
Jūra? Buvo. Kaip visada, prabėgamoji. Su daug keistų musių Smiltynėj, kurios geltonai juodai dryžuotos, kaip vapsvos, tik kitokio sudėjimo. O mes su Igniūčiu paniškai bijom bet ko, kas tokių spalvų. O šitos musės įkyrios, tupia, ropinėja. net vandeny būnant ar paspirtuku važiuojant. Tad Ignėja jas pamačius mesdavo paspirtuką, ir klykdama kratydavo rankas ir trepsėdavo kiek gali. ir man taip norėjosi, bet... ;)
Kituose paplūdimiuose laimei jų kiek mažiau buvo...
Šią savaitę kažkaip daug vasariško trumpalaikio lietaus. Pakliuvau begalę kartų. ir su lietsargiu, ir be. Prisilakstėm po balas. ir matėm daaaug vaivorykščių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą