Užsitęsus karščiams mūsų gyvenimas gerokai sulėtėjo. Pirmiausiai dėl to, kad Ignėja labai sunkiai juos pakelia, ir jei galėtų niekur neitų iš namų, kuriuose yra vėsiau. Tad dažniausiai ir išlendam (arba ne) tik visai vakare. O Silvijai panašu protesto vasara, kai nieko nenori daryti, o aš kartais nebenoriu ginčytis.
Bet visgi kažko veikėm ir turbūt nebuvo taip blogai. Vasara, kaip ir Kalėdinis laikotarpis, yra tas laikas, kai grįžta užsienyje gyvenantys draugai. kaip ir šįkart Daiva iš Maltos. O tada prasideda mūsų nesibaigiantys kiekenimai, kalbėjimai ir rimtų temų aptarimai, kurių vis būna per mažai. Šįkart pasivaikščiojom dviese kelias valandas (atsiprašau, kad nuvariau nuo kojų :D ), o paskui su visa šeimyna apsilankėm pas jos tėvus sode. Mano panelėm ir Renaldui ten labai patinka. Ir daivos tėvai, ir netoliese esantys karjeras. Ir kaip bebūtų keista tai vieta, kur Ignėjos kerai neveikia ir visiems labiau patinka Silvija. Aš žinau kodėl, todėl, kad kažkuo panaši į mažą Daivą. :) Ne, ne išvaizda, o būdu, rimtumu, domėjimusi ir pan. Tik pasiturkšti vandenyje taip gerai nepavyko, nes Ignėja staiga nusprendė paprotestuoti prieš visą pasaulį. Iš pradžių, kad nelips į vandenį, ten bus tik man į koją įsikabinus, o paskui, kad nelips iš vandens. :)
Dar aplankėm Vilmą ir Silvijos geriausią draugą Čipsą, apie kurį turbūt pasakojau ne kartą ir ne du. Nusilakstė ir vaikai, ir šuo, o mes per tą laiką krituolių obuolių prisirinkom ir paskui namie pyragus kepėm. kažkaip anksti šiemet tie obuoliai, kaip ir daugelis kitų uogų ir vaisių...
Tad ir sukamės taip po namus, su Ignėja lenktyniaudamos kas pirma nusleis: mama tvarkydama kambarius, ar Ignėja juos žaibo greičiu sukuisdama ir laimingu veidu atsidusdama, kad jie atrodo taip, kaip turi atrodyti. Silvija po stovyklos Girstučio bibliotekoje, kurioje susižavėjo robotika turės savaitę be užsiėmimų, tad ir vėl suksimės visos namie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą