Knygos ir sausainiai

Kaip tik dabar ta saulėto rudens dalis, kuri net man patinka. Pvz. belaukiant sesės prie baseino su Ignėja spardyti kamuolį ir klausytis jos krizenimo arba šiurenti, šiugždenti, spardyti ir mėtyti prikritusius lapus.

 O paskui, užkandus bulvyčių, susirasti parke šaką, kuri "net didesnė už mamą" (o tai buvo patikrinta bent 10 kartų matuojant) išdidžiai ją neštis iki pat supynių.

Ech, galėtų visą rudenį tokie orai būti... nes taip bevaikštant, belakstant dar tiek daug priplepėti spėji. Sužinai kas su kuo daržely saldainiais dalinasi, kas kam patinka, kas klauso ar neklauso auklėtojos. Padiskutuoji su Ignėja, kodėl yra auklėtoja ir kam jos reikia, net jei vaikai protingi ir be auklėtojos gali apseiti. ;)
O vakare kepiau sausainius. Su avižiniais dribsniais. Su šios rūšies sausainiais irgi juokinga istorija. Prieš gerus 10-15 metų ragavau labai skanius. Tada nebuvo kaip gauti recepto, o nuo to laiko vis bandau, ir vis man jiems kažko trūksta.
Šįkart kepiau iš šio blogo: labai lengvi, greitai pagaminami. Pakankamai skanūs. Jei bebandydama nuspręsti ar skanūs, suvalgiau kokius 6, tai gal nieko? :D Bet ne visai tokie kokių norėjau.... Bet spėju kartojami bus. :)
O mes iš bibliotekos pasiėmėm ir skaitėm baisiai keistą knygą:

nesupratom nei aš nei vaikai. Bet paveiksliukai gražūs. tai pamiršom tekstą ir skaičiavom vabaliukus, galvojom kokiu balsu kuris dainuoja ir pan. :)

Auksinių lapų ruduo

Pas mus aplink namus taip gražiai nugelto beržai ir keletas klevų. Net per lietus jie šviesdavo geltonai. O Vakar netgi buvo prasišvietę! Ech, nerudeniškas aš žmogus. Pvydžiu tiems, kurie mėgsta rudenį. Man tie rūkai, dulksna ir lietus jokio žavesio nekelia. Gal keltų, jei galėčiau nuor yto susisukti į pledą ir skaityti iki pavakjakrės. Bet negaliu.
O vakar po darbo su panelėm nusporendėm pasinaudoti proga ir pralėkti įprasta paspirtukų trąsa: nuo šilainių kalno iki pilies. Ir riedėjosi tikrai smagiai. Su pasijuokimais, paplepėjimais, pasidairymais. Gal ir pazirzimais šiek tiek. Tik gal neįvertinom kelintą temsta... Ech, taką tai nutiesė, bet apšvietimu pasirūpinti pamiršo. Gaila. Bet pabaigėm visą kelią, o jei būtų nesutemę gal ir iki lampėdžių būtume nukeliavę. Bet čia jau užduotis kitam paspirtukų ar dviračių sezonui. ;)
net nežinau ką mes čia nuveikėm per savaitę. Daug lijo. Dirbau. Buvo Silvijos gimtadienis. Net pačiai nesitiki, kad mano zuikei jau šeši. Didelė... Kas juokingiausia, pati nusprendė, kad jau labai didelė. Vakar vakare prieš miegą kalbėjomės apie Kalėdas. Priminsiu, darželio mišrios grupės dėka, kurią lankė prieš du metus, ji žino, kad Kalėdų senelio nėra. O aš kaip pavyzdinga mama jau pradėjau rūpintis kalėdų dovanomis pagal dar taip neseniai išsakytus pageidavimus (o jie skambėtų panašiai į klyktelėjimą paplonintu balsu: Elza!...). Tai užsakiau po lėlę, vienai Elzą, kitai auksaplaukę, po didžiulę spalvinimo knygą su lipdukais. Gaila nemačiau savo veido, kai mano panelė išaiškino, kad ji didelė, o Elza patinka tik mažiems vaikams. Bet padaužyčių tėtis ilgai kikeno. Nieko, sesei sueis spalvinimo knygos. Lėlę gal parduosiu. Bet va ir rūpinkis dovanom iš anksto.:)
Dar buvom kine Silvijos gimtadienio proga. Žiūrėjom "Oi, laivas dingo". Daug išsamesnis aprašymas čia, verta užmesti akį.

Ir reikia apsakyti, kad man labai labai patiko. Ignėja antrą pusę pravaikščiojo tarp eilių, gerai, kad daug laisvos vietos buvo, o Silvijai vidutiniškai. Kiek teko nuklausyti ir kitų žiūrovų atveju panašiai: labiau patiko suaugusiems. Bet tai visigi buvo smagi pramoga. :) Ir jau laukiam kito filmo - apie mąžąjį princą.

Lietingas sekmadienis

Kažkaip keistai tos dienos eina. Dar koją pasitempiau, tai irgi ne pats maloniausias jausmas ir šiek tiek pristabdantis planus. Bet kaip nors, tikiuosi kitą savaitę viskas bus gerai.:) nes prisiplanavom nemažai, tuo labiau, kad mano zuikei sueis 6 metai. Didelė jau. :) Smagu žiūrėti kaip nekantrauja laukdama gimtadienio ir dar sklaičiuodama pasako ne tik už kelių dienų bus gimtadienis, bet ir pusdienius paskaičiuoja. ;) Be visų kitų linksmybių kitą savaitę dar eisim į kiną. Aišku, į vaikišką filmą, kaip kitaip. Bet vis tiek smagu. Seniai bebuvom. :)
O šiandien tokia mano nemėgstama pilka rudeniška dulksna su rūku. Net nosies nesinori kišti iš namų. Bet teko. Nors tas oras kliudė tik dviems suaugusiems...
Per tą laiką "prarijau" Malūko knygą, nors niekada juo nesižavėjau, dar kelias iš bibliotekos. Žinoma, miego sąskaita. Bet kartais taip gera skaityti...

Darželis. Džiaugsmai ir vargai

Ne paslaptis, maniškės lanko Kauno "Spindulį". Visaip čia buvo, vienu metu net apie keitimą galvojau. Pastaruoju metu tiesa džiaugiausi, labiausiai dėl Silvijos grupės. O šiandien vėl pradedu stebėtis. Matyt todėl, kad po tėvų susirinkimo, į kurį pasitempus koją nenuėjau, bet siunčiau padaužyčių tėtį. Sutinku smulkmenos. Bet kartais erzina. Jau nekalbu apie skirtingas rinkliavas abiejų panelių grupėse. Bet ta iš pradžių prajuokinusi, po to supykdžiusi naujiena- Ignėjos grupėje išsakytas reikalavimas sportinių kelnių spalva. Pasirodo turi būti juoda arba mėlyna (hm, kaip čia jie tą atspalvį pamiršo nurodyti, o kas bus jei nepataikysiu?). Tai dabar nusimato dar vienas bevertis pirkimas, nes maniškė sportinių kelnių turi užtenkamai, tik va spalva netinka. O juokingiausia tai, kad kiek žinau jie nelabai ir rengdavosi sporto užsiėmimams. Jau juokiausi, kad reiks kaip nbors ypatingai sulankstyti vien tam, kad pažiūrėčiau ar tikrai rengiasi. Bet aš dar pasiklausiu pas auklėtojas ir direktorę tokios nesąmonės priežastis.

Bėkim, bėkim ir dar pabarkim visus, arba priminkit, kodėl tai buvo pavadinta žygiu vaikams

Iki dabar vis mąstau, ką parašyti ir kaip. Ir visai nebijau nei piktų atsiliepimų nei kokio puolimo. Gal dar naiviai manau, kad kritika padeda tobulėti? :) Dar daugiau minčių kilo po vakarinio pokalbio su Silvija prieš jai užmiegant. Ir... turbūt kaip visada, amžinas pabrėžimas, kad tai nemokama...
Dar turbūt reiktų trumpai parašyti apie tai, kaip aš vertinu vaikų renginius. Bandau surasti bendrą nuomonę su savo vaikais. :) Juk nebūtinai tai, kas patinka jiems, patinka man. Bet jei vaikui labai labai patinka, vertinčiau renginį kaip labai gerą, nors man įspūdžio ir nebūtų palikęs. Šįkart, jei ką, nuomonės sutapo. 
Bet apie viską iš pradžių. :)
Dar rugpjūtį Silviją užregistravau į Kauno marių regioninio parko direkcijos organizuojamus žygius vaikams.

Nors planavom, kad dalyvausim trijuose žygiuose, taip jau išėjo, kad sudalyvavom dviejuose. Po pirmojo Silvija su tėčiu grįžo sužavėta ir daugiau kaip savaitę vis pasakojo apie žygį, ką ten darė, matė ir t.t. Tad šįkart kai pasiprašė mažoji kartu dalyvauti, nusprendėm sudalyvauti visi. Bet kaip gerai, kad ji ryte ėmė ir persigalvojo ir teko vežti pas močiutę...
Visi atvykome į Girionis. Apranga pritaikyta, valgyt įsidėta, žygiui pasiruošę. Tuo labiau, kad Silvija žino kiek reiks nueiti (5-6 km), mes žinom, kad ji tai gali. Ir net keli ne ten laukę žmonės ir šioks toks vėlavimas nesugadino nuotaikos. Buvom mes trys, Silvijos draugė su tėčiu, Moteris su beveik 7 m vaiku, kuriuos matėme plaukiant laivu, Žygio vadovas, jo žmona, užsienietis parko savanoris ir poros mamų su dviem iš pažiūros 10 m berniukais ir trimis paauglėmis panelėmis.
Silvija smalsiai dairėsi pro žiūronus ir teleskopą, taip pat dar spėjo pasisupti.

Žygis prasidėjo. Pasakė, kad šįkart bus daugiau laipiojimo po kalniukus, paragausim šaltinio vandens. Ir pradžia tikrai buvo puiki. Ir šaltinis, iš kurio galima gerti įspūdį padarė, manęs išsiklausinėjo kaip nustato kokį vandenį galioma gerti ir nusprendė, kad užaugusi bus mokslininkė, kuri dirbs laboratorijoje. :)  Ir rūgštynę suvalgė, paukščius paskaičiavo ir aplink pasidairė. Taip pat užkandom. O tada...
Tada prasidėjo sunkesnioji žygio dalis takeliais vis kylant ir leidžiantis nuo kalniuko. Vadovai vis nulėkdavo į priekį, o mes bandėme vytis kiek galėjom. Pasakydavau, bet toks jausmas, kad suveikdavo penkioms minutėms... Stabteldavo, trumpam kažką papasakodavo ir vėl bėgte. Jau vienu metu žiūrėdama į Silvelį mąsčiau, ar ko nors vertas tas bėgimas, gal paprasčiau apsisukti ir grįžti?
Matėm daug gražių vaizdų, šiek tiek išgirdom apie marias ir dumblius

Bet jei atvirai, net aš, kuri savo fizinę būklę vertinu tikrai neblogai, nes šiame gyvenimo etape dirbu darbą, kai 13 val reikia praleisti ant kojų ir daug judėti, niekada nesiskundžiau ištvermės stoka, tą tempą vertinau kaip nemažą, nes dar reikėjo padėti Silvijai. Ir jei reiktų šį žygį įvertinti, tai pirmiausiai paminėčiau tą lėkimą. Tad mielieji, arba mažinkit atstumą, arba atsižvelkit į maršruto sudėtingumą. Vaikai yra vaikai, jie pavargo, pradėjo nuobodžiauti. Net padedant Silvijai ir stengiantis skubėti buvo sunku pasivyti. Dar kas nustebino, kad Žiegždrių pažintiname take pamačius sukamą "dėlionę" vaikams buvo paminėta: čia dėlionė, galit pažiūrėti,m o tik priėjus raginami skubėti toliau.
Tad nei kiek nesistebiu, kad vyresnieji berniukai nuobodžiavo ir eidami pasistumdydavo, pasimėtydavo lapais. Ir mes jukl vaikystėj taip darėm. :) Antroj kelionės dalį eilinį kartą vadovams nulėkus į priekį atsidūrėm prie kelio ir nebežinojom kur eiti. Po kiek laiko pasirodė baisiai pikta vadovoi žmona, apšaukė mus, kad žioplinėjam, neklausom (?) ir mes esam patrys kalti kad nuėjom ne ten. Čia jau ir aš nepatylėjau.... Bet bent poniutė apsiramino ir vėliau nulėkę į priekį lukteldavo kai takelis išsišakodavo.
Galiausiai pasiekėm jų numatytą galutinę stotelę. Poilsiavietė gražiu oru aišku buvo užimta, tad teko žingsniuoti toliau. Pasiekus kitą žygioi vadovas nuėjo daiktų iš mašinos, o mūsų buvo paprašyta parinkti šakų. Na, realistiškai mąstant, kas gali tikėtis kad visi vaikai, paauglės panelės puls tai daryti? Ir prie ko čia buvo išsakytas palyginimas, kad ji dirba su studentais, jie yra motyvuoti, o čia dabar susirinko tokie dalyviai, iš kurių kitą kartą reiks imti pinigus? Vaikus reikia sudominti! Tada jie bus motyvuoti. Be to, manau visi susirinko todėl, kad tėvai taip norėjo. O kai gauni paramą iš savivaldybės, gal jau nebebūtina taip akcentuoti, kad žygis nemokamas? Taip ir pasakiau: imkit pinigus, jei tik atsiras norinčių eiti. Mes pasvarstysim ar dar kartą eisim... Nuėjau su saviškiais rinkti šakų. Grįžus su Silvija matėm, kaip konfliktas toliau rutuliojasi. Betgi visi buvom vaikais... Kuris iš jų matydamas kirvį nebandys pats perkirsti šaką laužui? Viskas labai paprasta- nedėk ant akių.... Ir nesitikėk, kad tokio amžiaus vaikas tylės, kai girdi aiškinimą pakeltu tonu ir "varymą" ant jo. Tad visas aiškinimas, kad jam buvo pasakyta neimti kirvio o jis neklauso, baigėsi garsiu poniutės išaiškinimu, kad tokius vaikus reikia siųsti į koloniją, nes jiems ten vieta! ir dar sugebėjo nustebti, kad tos moterys susirinko vaikus ir išvažiavo.
Vakare Silvija prieš pat miegą paklausė, kodėl ta teta norėjo tuos berniukus išsiųsti į koloniją, juk jie tik išdykavo. ir aš nežinau. Bet šiaip jos laimė, kad taip pasakė ne ant mano vaiko...
Visa bėda, kad maršrutas buvo sudarytas taip, kad vadovas turėjo nuvežti vairuotojus į pradinį tašką pasiimti mašinų ir negalėjom išeiti anksčiau. Nes po tokio lėkimo pavargusiems vaikams kilimėlio pynimas buvo įdomus gal 5 min, ir kai tik gavo popierių ir flamasterius visi nulėkė toliau piešti.

Kokios mano išvados? Atidžiau rinktis kur einu, labiau išsiklausinėti apie maršrutą (pvz. pradinis-galinis taškas). Į tas vietas mes dar grįšim patys, smagu, kad turėsim idėjų kur apsilankyti. Bet... Aš pirmiausiai atsiminsiu tą lėkimą, rėkimą, kad patys kalti, kad nespėjam, ir norą eilinius išdykaujančius vaikus išsiųsti į koloniją....

Vėsūs rudeniški vakarai

Dabar kaip tik tas laikas, kai amžiais nežinau kaip rengti ir auti vaikus ir rengtis patio. Gerai Ignėjai, kai jai amžiais šilta, o tokioms sušalėlėms kaip aš su Silvija jau sudėtingiau... Ir aišku, atvėsus orams ir namams jau vėl laukiu šildymo sezono pradžios...
Vėl prasidėjo darbai. Ir tiesą sakant vėl neatsistebiu žmonėmis. Bet apie tai gal kitą kartą. tarp visų būrelių, reikalų ir reikaliukų, darželio (aš rimtai, noriu lankyti savo vaikų darželį. :D Kad vežtų į ekskursiją ir dar su vaikais kartu raugtų kopūstus!) dar ir paskaityt spėjom.
Pastaroji maloniai nustebinusi buvo

Aišku, čia aš buvau iš anksto labai kritiška. Mačiau ją seniai, bet kaina nemaža, reklamuota labai daug, ir net gėda pasakyti, kad net nevarčiau knygyne. Turbūt iš principo. :D Bet Bibliotekoje Silvija ją išsirinko, tad nebuvo kur dingti. Ir šiandien vakare susiruošėm ją paskaityti. Kaip visada, mūsų lovoj. Ir net jei po kokių 3 skyrių abi užmigo, paėmiau ir pabaigiau pati. Turbūt neblogas ženklas, ką? :) Ryt pratęsim. O šiaip labai patiko ir rekomenduoju. Paveikslėliai fantastiški. Nors kaip tikra provinciali lietuvė prieš atversdama pabambėjau, kad knyga lietuvės, bet iliustravo užsienietis. Tačiau tikrai atsiimu savo žodžius- iliustracijos nuostabios. :)